Prequelų prequelai arba kaip „Žiedų valdovo“ fanams animacinius ragus statė.
Bičiuli, štai ir beveik sulaukėme šventėmis kvepiančio gruodžio, tačiau po eglute Kalėdų rytą rasi ne tik išsvajotas kalėdines dovanas, bet ir vieną kitą siurprizą iš kino kūrėjų. Paskutinis metų mėnuo mums netikėtai pasiūlys išties įspūdingų prequelų, šį tą superherojiško ir, kaip įprasta, vieną kitą animacinę dovanėlę visai šeimai.
Užsikaisk saldžios vaisinės arbatos, atsidaryk pakelį kūčiukų ir dar kartą pasitreilerinam su laukiamiausiais gruodžio filmais!
Mufasa: Liūtas karalius
Turbūt apie Liūtą karalių ilgų įžangų braukyti nereikia – visi viską ir taip puikiai žinom (na, bent jau auksinis 90-ųjų jaunimas – kompus gal dar ne visi turėjom, bet vidiakus tai tikrai). Sparnuota Disney animacinė klasika su keliom kanoninėm scenom, iš koto verčiančiu soundtracku ir keliais mažiau žinomais tęsiniais ir po beveik trijų dešimtmečių kompiuterinė 2019m. versija, dėl kurios pradžioje abejojau ir visiems skundžiaus, o po to pats pirmas sėdėjau priekinėje eilėje su dėže saldžių spragėsių, klausiau Beyoncé dainų ir liejau ašarą, kai Simba tampė už ausies nuo olos nukritusį tėvą (kiekvieną kartą žiūrėdamas naiviai tikiuosi, kad gal bent šį kartą kažkaip kitaip pasisuks įvykiai, bet oh well).
Na, o dabar prie reikalo (sakiau, įžangos nebus, bet išėjo kaip išėjo). Mufasa – dar viena detalė į šį grandiozinį animacinį epą (ar kas prašė? – nežinau, tik retoriškai klausiu). Tai priešistorė, pasakojanti apie Mufasos ir Rėžio (angl. Scar) pažintį (kaip jau paaiškėja – kraujo ryšiais ten nė nekvepia). Sprendžiant iš treilerio, ši kino juosta mums siūlo ne tik ypatingai vizualiai patrauklų reginį su daug įspūdingų gamtos vaizdinių, bet ir, kaip galima buvo tikėtis, gerokai praplečia mums jau į kraują įaugusios istorijos visatą, mums taip gerai pažįstamus personažus nutapo visiškai naujomis ir netikėtomis (gal mano skoniui kiek per daug netikėtomis) spalvomis – tai yra laimei ar nelaimei visiems mums galimai teks pamiršti viską (na arba bent dalį) to, ką žinojome apie Liūtą karalių, dar kartą permąstyti personažų kilmę ir gal kiek geriau suprasti jų ateities tarpusavio santykius.
Yra toks disnėjiškas jausmelis, kai žiūri gerą animacinį Disney filmą: kas nors ką nors herojiškai gelbėja (pagauna krentant nuo skardžio ar už rankos užtraukia ant risnojančio arklio), ir, skambant muzikai, tavo pilve ima suktis drugeliai, akys prisipildo ašarų, o apatinė lūpa ima nevalingai drėbčioti – vadinasi geras filmas, prodiuseriai savo darbą žino ir pataikė ten, kur reikėjo – į mano suakmenėjusią, vyrišką širdį. Tai vat šitą pajutau ir čia, žiūrėdamas treilerį – iš pirmo žvilgsnio filmukas atrodo tikrai stulbinančiai ir, nepaisant to, kad kai kurios anonso užuominos apie giminystės ryšius, personažų santykius ir sosto klausimą (kaži, kas ten iš tikro turėjo būti karalius) man panašu į kiek netašytą manipuliavimą siužetu, galiu garantuoti, kad kaip atskiras kūrinys šis filmas atrodys tiesiog nuostabiai. O ar nori įtraukti jį į bendrą Liūto karaliaus kanoną, spręsti tau...
„Mufasa: Liūtas karalius“ bilietai čia.
Piktoji
Jei kalbant apie Liūtą karalių įžangų nereikėjo (aš, aišku, vis tiek ją užfundyjau, bet apsieiti tikrai buvo galima), tai kalbant apie Piktąją su įžanga teks paplušėti. Nepaisant to, kad dėka visų mūsų mylimo Keistuolių teatro, geltonų plytų kelias (o kartu ir Ozo šalies burtininkas) Lietuvoje tapo savotiška religija (net jei ir nepatinka, geriau niekam nesakyk, nes gali kas ir per marmūzę užvažiuoti), mažai kas žino, jog per kone šimtmetį įvairių rašytojų plėtojamas stebuklingas Ozo šalies burtininko pasaulis gali pasiūlyti kur kas daugiau nei Dorotės kelionė pas burtininką, o visų jame sutinkamų personažų vidinis pasaulis yra išplėtotas gerokai plačiau nei tik „geras“ ar „blogas.“ (Ir vėl pakartosiu, kad neužsidirbčiau minuso – viskas gerai su tom geltonom plytom, tiesiog pasaulyje yra dar ir kitokių plytų.)
Wicked yra to paties pavadinimo 2003 m. Brodvėjaus miuziklo ekranizacija, kurios visi laukiame ne tik dėl internetinio skandalo, kilusio dėl vienos pagrindinių juostos aktorių Cynthia’os Erivo reakcijos į fano pakoreguotą filmo plakato versiją (pasiskaitykit internete, nustebsit, pažadu), bet ir todėl, kad Gerosios raganos Glindos vaidmenį čia atliks ne kas kita, o visiems gerai žinoma Ariana Grande!
Na, o dabar prisisegam diržus, gerbiamieji, nes čia ir prasideda pats įdomumas: šioje klasikinio „Geltonų plytų kelio“ priešistorėje mes ne tik susipažįstame su Glinda ir Elfaba (akt. Cynthia Erivo) dar iki įvykių, aprašytų kituose Ozo šalies burtininko knygose ar ekranizacijose, bet ir vėl turime galimybę kartu su personažais patirti juos formavusius įvykius, suprasti jų vidinę motyvaciją (labai rimtai skamba, bet čia tiesiog toks fancy būdas pasakyti, kad visi blogiukai pradžioje yra geriukai), susipažinsime ir su Ozo šalies politiniu kontekstu (lyg mums jo būtų maža už kino teatro sienų), pasakos kontekste bus paliestos ir kai kurios socialiai jautrios temos, o įspūdingų specialiųjų efektų fone dar šmėkštels vienas kitas gerai žinomas Holivudo veidas, toks kaip Jeffas Goldblumas, Michelle Yeoh (jūs man pasakykit, ar šitie du išvis sensta?) ar Peter’is Dinklage’as.
Geras bus filmas – puikios atmosferos, skaniai kvepiantis ir spalvotas, su įspūdingais specialiaisiais efektais, gera muzika bei viena kita gilesne, už širdies griebiančia žinute. Aš žiūrėsiu.
„Piktoji“ bilietai čia.
Medžiotojas Kreivenas
Kadangi aš esu tik paprastas NE kino kritikas, kai kurių dalykų turiu teisę ir nežinoti, tiesa? O jei nežinau aš, vadinasi ir (atleiskite už įžūlumą) tikėtina arba beveik nėra abejonės, kad nežinosite ir jūs. Todėl tuoj sudrebinsiu žemelę jums po kojomis: pasirodo, dalis teisių į Marvel superherojus (tiksliau, kone visos teisės į Žmogų-vorą ir jo visatos blogiukus) jau kuris laikas priklauso Sony Entertainment! (Tas teises Marvel 1997 metais jiems pardavė už kelis milijonus kapeikų, nes tuo metu jiems akivaizdžiai sekėsi gerokai prasčiau nei šiandien.) Jie net pavadinimą sau neoficialų užsidirbo tarp kino mėgėjų – Sonyverse.
O dabar jau viskas kaip ir aišku… Ir kuriozas su geriečiu Venomu ir visais kitais Morbius'ais, na ir kodėl Spider-Man'o taip mažai Marvel filmuose... Gyveni ir mokaisi!
Juosta mums pristato vieną mažiau žinomų (ne man, žinoma, bet bet kuriam kitam statistiniam žiūrovui, nekolekcionavusiam specialiųjų komikso leidimų celofano aplankaluose), tačiau gana ikoniškų Žmogaus-voro istorijos antagonistų – medžiotoją Kraven’ą. (Gal atispūskim pagaliau nuo Goblin’ų ir Thanos’ų?) Rusų kilmės trofėjų medžiotoją Sergėjų Kravinovą. Čia režisieriai (kaip jau įprasta Sony) jam suteikia ne tik daug tragiškesnę priešistorę, bet ir itin kompleksišką vidinį pasaulį.
Nemeluosiu, ruošiausi čia kažką paburbėti, bet treilerį žiūrėjau išsižiojęs – be galo geri specialieji efektai. Įdomi scena, kur labai kokybiškas CGI liūtas drasko jaunuolį (aišku, ne lokys vs Leo DiCaprio iš The Revenant, bet neblogai), ir... ilgiausia iki šiol išleista Sonyverse juosta. Yay, 119 minučių spalvingo, įtraukiančio, superherojiško (arba superblogietiško) veiksmo gerbėjams.
Ką gi, dar vienas filmas apie superherojus... Dar vienas šokoladinis saldainiukas filmų apie superherojus gerbėjams ir dar viena saldi proga papostringauti apie suprastėjusią filmų kokybę ar per didelį šio tipo kino pyragaičių iškepamų per metus kiekį (kurioje pusėje būsiu aš pats, dar neapsisprendžiau – gal darysiu ir tą, ir tą).
Neverkit, o džiaukitės, kad tai ne DC filmas. Va ten tai paskutiniu metu nežinia kas vyksta…
„Medžiotojas Kreivenas“ bilietai čia.
Žiedų valdovas: Rohirimų karas
Ar yra čia Žiedų valdovo gerbėjų? Žinoma, kad yra, o kur jų nėra? Jums, žiedųvaldovgalviai, turbūt ir pasakoti nieko nereikia, tikri J.R.R. Tolkieno kūrybos fanai jau patys seniai brauko kryžiukus kalendoriuje iki kol pasirodys filmas, nors... nors po dviejų The Rings of Power sezonų, kurių nukrypimas nuo originalios istorijos ir abejotini aktorių atrankos sprendimai (auč, kokie abejotini) nejuokais įsiutino gerbėjų gretas, publika gali būti kiek įjautrinta ir tolkienistines naujoves pasitikti su suprantamu atsargumu ir nevalingu skepticizmu...
Treilerio konceptas – itin įdomus dėl savo pradžios (kelios iki kaulo pažįstamos trilogijos scenos persipinusios su animacinėmis filmo scenomis, geriausi klasikinio Žiedų valdovo muzikiniai momentai – akimirkai net susigraudinau), kokybiška animacija, eigoje atsiskleidžia ir pagrindiniai siužeto elementai – veiksmas vystosi 183 metai iki įvykių, aprašomų Žiedų valdovo trilogijoje, o centrinės jo figūros – devintasis Rohano karalius Helmas Plačiakrūvis (angl. Helm Hammerhand) bei jo dukra Hera, ginantys Rohano karalystę nuo Dunlendingų invazijos Helmo Daubos tvirtovės apgulties metu. (Skamba painiai, bet tikri fanai žino, apie ką kalba – wink wink.)
Reikia pastebėti, kad traukti anime kortą – įdomus, tačiau nebe toks originalus (ir kažin ar pats tinkamiausias, wink wink) meninis sprendimas pildyti fantastiniams epams (maginės fantastikos gerbėjai galimai prisimins visai neseniai Raganiaus (angl. The Witcher) kino kanoną papildžiusią priešistorę – The Witcher: Nightmare of the Wolf – ar Star Wars: Visions), o japonų animacijos stiliaus filmai nėra dažnas svečias Europos kino ekranuose ir dažniausiai lieka pramoga jaukiems kino seansams namuose.
Aš jums, mielieji, galiu pasakyti nuoširdžiai: kadangi akivaizdu, jog filmas nėra tiesiogiai Tolkieno kūryba, o yra paremtas vienu itin trumpu Karaliaus sugrįžimo apendiksu (taip, aš daug žinau, ačiū), dalis fanų bus tiesiog įsiutę dėl menkiausio nukrypimo nuo jų sudievinto kanono (klasikinis Tolkieno gerbėjų move’as), o mažesnė dalis, tarp jų ir aš, tiesiog mėgausis galimybe dar kartą pasinerti į išsiilgtą Žiedų valdovo pasaulį su milžiniškais ereliais ar gigantiškais keturilčiais drambliais (jei neklystu, japoniškoje treilerio versijoje pasirodo ir visiems gerai pažįstamas Sarumanas, kaži, ar išvysime dar kokį mlimą personažą?).
Mano kuklia nuomone, kokybiška animacija išties galėtų būti sprendimas preciziškiau atskleisti siužeto detales, tačiau ar taip ir atsitiks, o gal mes ir vėl važiuojame painiais Viduržemio istorijos klystkeliais, vedančiais į Tolkieno kūrybos fanų įtūžį?
„Žiedų valdovas: Rohirimų karas“ bilietai čia.
Tylioji brolija
Nemeluosiu – apie gyvenimiškus filmus išties rašyti sunkiausia. Kuo mažiau boom pew pew – tuo sudėtingiau. Nepaisant to, The Order – man vienas laukiamiausių ne tik gruodžio, bet ir apskritai šių metų filmų.
Kai kurios kino juostos jau nuo pirmų treilerio natų kvepia kokybe, ir čia, drįstu teigti, turim būtent tokį atvejį – didingi ūkanoti Šiaurės Amerikos (Kanados) kalnų peizažai, grėsminga, kraują stingdanti pučiamųjų muzika, persipinanti su sirenų kaukimu, dailūs mustangai (nežinau, gal ten visai ir ne mustangai, bet kažkokios krūtos amerikoniškos mašinos) ir kitos stilingos 80-ųjų detalės bei FTB agentas Jude’as Law su madingais ūsiukais – tikras skanumėlis, tiesa!?
Juosta pasakoja apie stambią, greitai besiplečiančią neonacių grupuotę, savo baltosios rasės viršenybės ideologiją ir veikimo strategiją grindžiančią paslaptingu taisyklių sąvadu The Order, o vieno pagrindinių antagonistų vaidmenį atlieka mums visiems gerai pažįstamas Nicholas Houltas.
Iš treilerio panašu, kad pagrindinis, realiais faktais grįstos istorijos tikslas nėra išgąsdinti žiūrovą garsiais sprogimais ar žiauriomis fanatiškomis žmogžudystėmis, bet pažadinti tikrą, kraują stingdantį siaubą, apimantį supratus, kokia įtaigi gali būti asmenybė, koks paveikiamas gali būti žmogaus protas ir kiek daug gali minia. Ar gyvename pasaulyje, kasdien balansuojančiame tarp tvarkos ir anarchijos? Spėju, bus atmosferiškas No Country for Old Men (2007) meets The Believer (2001), kuriame kažkada debiutavo tuo metu dar visai jaunas Ryanas Goslingas, vaibelis.
Kaip jau sakiau, vienas mano laukiamiausių filmų – tikėkimės, neprašoviau.
„Tylioji brolija“ bilietai čia.
Tiek naujienų iš lemputėmis žėrinčio gruodžio. O dabar pats laikas maloniai užmiršti kino naujienas ir vėl prisiminti vaikystę su klasikomis – Vienas namuose ar Hario Poterio epopėjomis, belaukiant jaukiausių švenčių metuose!