Rugsėjo filmai. Atsisveikinimas su mėgstamiausia tavo kino franšize arba kaip originalumo paieškos pačioje netikėčiausioje vietoje
Išvarymas 4: paskutinės apeigos
Ar čia yra tokių, kam nepatinka Conjuring saga? (Norėjau sakyt, kad tuomet jums ne vieta mano skiltyje, bet susivokiau, kad už tokius pasisakymus tikrai gaučiau velnių nuo valdžios). Todėl, žinokit, čia, ne kino kritiko skiltyje, esat laukiami visi.
Kur aš baigiau? A, Conjuring... Pagaliau sulaukėme dar vienos šios netikėtinos, kraują stingdančios epopejos dalies. Ir su ja, mielieji, tarsime sudiev kone dešimtmetį maloniai mūsų ramų miegą trikdžiusiai siaubo kelionei – su žaviąja Vera Farmiga, padovanojusia mums neįtikėtiną Lorraine Warren. (Patrick’as Wilson’as irgi puikus aktorius, bet aš tiesiog dievinu Verą, su kuria susipažinau Godziloje, po to pradraugavom penkis Bates Motel sezonus, todėl išskiriu būtent ją).
Nuostabu ir tai, kad mes, tiek laiko praleidę su Warren’ais, jau šiek tiek pažįstami su jų praeitimi, šeima ir asmeniniais išgyvenimais. Ir vėl turėsime galimybę dar per žingsnį priartėti prie savo mylimų personažų, nes juostoje susipažinsime ir su pirmuoju jų kada nors sutiktu demonu.
Na, gerai, labai čia poetiškai užbombinau – pereikim prie jau įprastų kino blevyzgų.
Iš treilerio akivaizdu, kad mūsų laukia puikūs jump scare’ai, jau kone vizitine sagos kortele tapę itin kraupūs kostiumai ir puikus grimas, nes mano akimis Valak’as – vienuolės apdarais meistriškai įkūnytas Bonnie Aarons pirmosiose dalyse, yra geriausias visų laikų antraplanis siaubo filmo personažas (spin-off’as buvo prastas, vaidinsiu, kad jo nebuvo).
Šį kartą pasiruoškime ne tik servetėlių balutei po patogiausiomis Apollo kėdėmis, bet ir kelioms papildomoms nusišluostyti akis. Juk šis siaubo filmas – atsisveikinimas, o tokie atsisveikinimai būna ypatingi.
„Išvarymas 4: paskutinės apeigos“ bilietai čia.
Didelė drąsi graži kelionė
Nepatikėsit – net nenoriu nieko pajuokaut ar parašyt kokios sarkastiškos nesąmonės (nesakau, kad man visada gerai išeina, bet oh well, kartais pabandau). Va ir vėl tai darau...
Ne ne, rimtai – ką tik pažiūrėjau patį gražiausią treilerį, kurį esu matęs gyvenime. Girdėjot – gyvenime! O mane sugraudint nėra lengva (na gerai jau, labai netgi lengva... paskutinį kartą apsiverkiau žiūrėdamas filmą apie dainuojančias kiaules Sing).
Dabar galim pereiti prie dalies, kur aš liaupsinu aktorius, ir o taip – čia ši dalis bus. Margot Robbie – šitą moteriškę aš tiesiog įsimylėjęs nuo pat Volstryto vilko ir Suicide Squad iki pat Barbės. O Colin’as Farrell’as... geras aktorius, geras žmogus, tėvas – supratot, tiesiog geras ir tiek.
Jei šį treilerį pradėjau žiūrėti su lengvu pykinimu, su kuriuo pradedu kone kiekvieną romantinę komediją kvepiantį anonsą, tai, o vaikeli, pabaigoje sluosčiau ašaras, nors čia net ne filmas, o tik spalvingas anonsas.
Siūžetas, panašu, bus gana originalus: du nepažįstamieji, susitikę bendro draugo vestuvėse, netikėtai įsitraukia į nežemišką patirtį, kai per paslaptingas duris jie kartu iš naujo gali išgyventi svarbiausius vienas kito praeities momentus. Ši įtraukianti kelionė atskleidžia, kaip jie atsidūrė ten, kur yra dabar, ir suteikia galimybę galbūt iš naujo suformuoti savo ateitį.
Apie ką šis filmas? Apie mus – tave ir mane. Apie sprendimus, apie klaidas, apie tai, kur būtume, jei galėtume atsukti laiką atgal.
„Didelė drąsi graži kelionė“ bilietai čia.
Gabės lėlių namai. Filmas
Prieš žiūrint treilerį teko dar pamąstyti, ar nuoširdžiai parašyti savo nuomonę apie šitą filmą, ar parašyti kokį nors saldų melą, o gal tiesiog pakeisti jį kitu. O tada aš pažiūrėjau treilerį ir žinot ką... kabina, ir dar kaip!
Ir nepaisant to, kad man – 33 metų diedui su barzda ir tatuiruotėmis – Gabės Lėlių namelio franšizė yra visiškai svetima, anonsas iš tiesų pasirodė stebėtinai geras, antroje treilerio dalyje dar pamačiau, kad pagrindinė antagonistė – Kristen Wiig iš Bridesmaids, ir treileris tapo mažiausiai pakenčiamu!
Kas galėjo sugalvoti didesnę nesąmonę, kuri tuo pačiu metu būtų ir geniali, ir originali?
Siūžetas... hm, na toks, kokio galima tikėtis iš filmo apie lėlių namelį. Gabby su močiute Gigi (tikri jų vardai, nieko nekuriu) vyksta į Cat Francisco. (Nežinau nei kas tai, nei kur randasi). Pakeliui stebuklingą Gabby lėlių namelį pagrobia piktoji katė Vera. Kad jį atgautų, Gabby leidžiasi į nuotykių kupiną kelionę, o čia spalvos magija, kostiumai ir viskas ko reikia vaikams (tikriems ir vidiniams).
„Gabės lėlių namai. Filmas“ bilietai čia.
Mūšis po mūšio
Kartais net keista rašyti apie tiek skirtingas juostas viena po kitos. Todėl prašau visų rimties – ką tik pažiūrėjau neblogą treilerį. Gal ne tą filmą, kurį va dabar taip iškart norėčiau pamatyt, bet kažkada būtinai pažiūrėsiu. (Turbūt. O gal ir ne).
Kaip taisyklė, aš labiausiai mėgstu filmus, kurie atitraukia mane nuo realybės – siaubo, komedijos, fantastika ir t. t. Gyvenimas ir taip nėra lengvas, kad aš dar kankinčiausi ir kine – ačiū, ne. Todėl veiksmo filmai (ypač su dramos prieskoniu) mano kino radarui paprastai skrenda kiek per žemai (juokelį apie tai kartoju jau gal dešimtą kartą, bet labai jau gerai skamba).
One Battle After Another – tai istorija apie buvusią revoliucionierių grupę, kuri po šešiolikos metų priversta vėl susivienyti, kai senasis jų priešas grįžta ir pagrobia vieno iš jų dukterį. (Na, gal ir intriguoja... bet ne mane, vis dar rinkčiausi Lėlių namelį su Kristen Wiig).
Ką galiu pasakyti – geras bus filmas, bet nei pagrindinį vaidmenį atliekantis Leonardo DiCaprio, nei geri specialieji efektai, nei dar kas manęs į premjerą neįvilios – aš eisiu geriau žiūrėt Conjuring ar Panoramą per LRT.
Sąžiningumo dėlei reikėtų, aišku, pridurti, kad Paul’o Thomas’o Anderson’o filmai yra pelnę BAFTA, tris Auksinius gaublius ir net Grammy. Tačiau ar mane tai kaip nors įtikina? Ne. Tačiau veiksmo filmo mėgėjai šiame filme tikrai atras tai, ko ieško – todėl pirmyn į kiną (nors ir be manęs)!
„Mūšis po mūšio“ bilietai čia.
Demon Slayer: Kimetsu no Yaiba Begalybės Pilis
Ką čia meluosi – nėra sudėtingi tie mūsų užkulisiai... Ateina sąrašiukas filmų: parašyk, padėliok ką nors... Aš toks: na gerai, padėliosiu, ok ok, tu juk šefas... ir tiek.
Bet jau ko nesitikėjau sutikti laukiamiausių mėnesio filmų sąraše – tai anime stiliaus juostos. Ir visai ne todėl, kad man nepatiktų anime! Priešingai – buvo laikai, kai anime sudarė nemenką mano kino raciono dalį (bet niekam nesakykit, nes šiais laikais prisipažinti tokį dalyką – tabu).
Ir ne, brangieji, aš ne apie jums puikiai pažįstamą Dragon Ball, Pokemon ar Hayao Miyazaki Mano kaimynas Totoro. (Nors visa tai, supraskit mane teisingai, be abejonės yra anime klasika), o apie Attack on Titan, Code Geass ir kitas mažiau žinomas anime sagas...
Demon Slayer – garsi manga, o dabar jau ir anime frančizė. Ar aš fanas? Ne. Bet, kaip ir bet koks kitas anime epas (Naruto, Bleach ar One Piece), savo fanų bazę ji tikrai turi. Neabejoju, kad turi ir čia, Lietuvoje. Bet ar jų užteks perpildyti kino sales ir priversti fanus perpardavinėti bilietus per Ticket Swap? Hm... vargu.
Frančizės istorija sena kaip pasaulis (nejuokauju – japoniškos animacijos pasaulyje yra bent du tuzinai panašių istorinių linijų): berniuko šeimą išžudo demonai, o jis, pasiryžęs atkeršyti, tampa demonų medžiotoju. Yada yada yada, kaip sako užsieniečiai – viskas kaip priklauso. Na, o šiame filme (pasiruoškit, labai svarbi informacija) veiksmas vyks Amžinybės pilyje, kur demonų naikinimo organizacija Demon Slayer Corp (padariau šiokį tokį research’ą) susirungs su aukštesniojo rango demonais...
Na, jei visa tai, kas parašyta aukščiau, tau kažką sako – filmas kaip tik tau. O jei ne... na, gal filmas tau tiesiog patiks kaip atskiras meno kūrinys. Gal.
Tiek iš manęs šiandien. Na, o dabar traukiam iš spintos rudenines striukes ir guminius ilgaaulius batus – kelias į kiną juk ilgas!