Vasario filmai. Romantinių komedijų stygius arba kaip man dėl to nė kiek negaila

Na ką, mielieji – vasaris... Vieną dieną švenčiam meilę, kitą – gramdom ledo likučius nuo automobilių stiklų ir dedamės po apačią antras kelnes - beprotybė! Miestas pilnas pripūstų širdelių, saldainių ir kitos reklaminės romantikos, bet kinas, kaip visada, gyvena savo gyvenimą.

Prisipažinsiu, iš vasario tikėjausi daugiau taip mano nemėgstamų (atleiskit už įžūlumą) romantinių komedijų ir net kiek nuliūdau, neradęs kone nė vienos... Šį mėnesį Apollo tau pasiūlys visai neblogos, nors gal ir ne visai originalios animacijos, šiek tiek įtraukiančio veiksmo, siaubo, o jei ir rasim kažkiek romantikos, tai ji bus kiek kitokia - visai neromantiška (kad ir ką tai reikštų).

Trumpai tariant, jei ieškai filmo Valentino dienos pasimatymui, tai teks keliauti į DVD nuomos punktą (juokauju, žinau, kad tokių jau nebėra, o pusė skaitančiųjų tokiame net ir nebuvę - na, supraskit, vyresnis vyriškis aš jau...). Bet jei nori kino, kuris atitinka vasarį tokį, koks jis yra – truputį šaltą, truputį niūrų, bet nuoširdų – šitas mėnuo turi ką pasiūlyti.

Pasitreilerinam

Vėtrų kalnas

Wow galiu pasakyti, tiesiog paprastas wow... Na koks treileris, net ašarą išspaudžiau, nemeluoju. O aktoriai... Nu tikra kinematografinė niamka! Pažiūrėjus Vėtrų kalno treilerį susidaro įspūdis, jog tai nebus romantiška klasika, prie kurios norisi susisukti su arbatos puodeliu (kaip įprastai būna su tokio tipo filmais). Čia jausmai ne gydo, o žeidžia, o meilė veikia labiau kaip lėtas nuodas nei kaip išsigelbėjimas. Atmosfera sunkesnė, kiek niūroka, bet gana pakili, čia grožis ir diskomfortas eina koja kojon.

Šiaip jau... Galiu čia pavaidinti gudruočiu ir priminti visiems, kad čia ne šiaip filmas, o romano ekranizacija, neveltui visa šita nuotaika man pasirodė kažkur jau čiupinėta - atsimenat Šarlotės Brontė Džeinę Eir, tai vat Vėtrų kalną parašė ne kas kitas, o jos sesulė Šarlotė! (suprask - irgi Brontė), jau matau, kaip linksit įbedę akis į telefono ar kompiuterio ekraną (atleiskit – vaizduoklį)!

Siužetas, kiek leidžia suprasti treileris, sukasi apie audringą ir pražūtingą meilę tarp Hitklifo, našlaičio, priimto į Ernšo šeimą, ir Katerinos Ernšo. Kai Katerina pasirenka ištekėti už turtingo Edgaro Linton’o, o ne už Hitklifo, jis pabėga ir po daugelio metų grįžta turtingas bei kupinas keršto.

Catherine Earnshaw įkūnyja mano meilė Margot Robbie’a – puikiai pažįstama gražuolė iš Barbie, The Wolf of Wall Street ir Suicide Squad, tik tokios Margot mes (bent jau aš tai tikrai) dar nesame matę: jausminga, kenčianti, tikra ir jokio plastiko, maudymuko ar beisbolo lazdos... Heathcliffą čia vaidina Jacob Elordi’as, naujas vyriško seksualumo simbolis iš Euphoria, Saltburn ir, žinoma, naujojo Frankenšteino. Tai bent sąstatas. 

Nesitikėjau, kad taip parašysiu, bet susitiksim pirmose eilėse, nes treileris man labai patiko.

„Vėtrų kalnas“ bilietai čia.

GOAT: visų laikų geriausias

Jei savo trumpame, kukliame intro ir drįsau leptelti, jog GOAT nebus per daug originalus, tai kalbėjau daugiau apie siužetą ar pagrindinę idėją, bet tikrai ne animaciją ar patį treilerį - čia, atvirkščiai, viskas labai net originalu! Kita vertus, anonsas nuo pat pradžių labai sąžiningas – jis neapgaudinėja, jog kino salėje rasime kažką daugiau nei šiltą, klasikinę istoriją apie mažą herojų ir didelę jo svajonę (o šitą idėją jau tikrai esame matę). Be ironijos, be ciniškų mirktelėjimų, o svarbiausia – be nerangių bandymų bet kokia kaina patikti suaugusiems.

Siužetas pasakoja apie Willą – ožiuką, kuris svajoja tapti profesionaliu roarbolo žaidėju pasaulyje, kur dominuoja dideli, stiprūs ir savimi pasitikintys varžovai (koks aš primityvus, net vaikiškas filmukas geba per minutę atspėti mano silpnąsias vietas, juk visa tai man taip puikiai pažįstama...). Willas treniruojasi, klysta, krenta ir pamažu supranta, kad (surprise surprise) svarbiausia yra visai ne dydis (ups) ir ne fizinė jėga, bet ir pasitikėjimas savimi, komanda ir... Nu supratot. 

Viskas juda labai aiškia, nuspėjama kryptimi, bet tokiems filmams visai šeimai tai veikiau pliusas nei minusas.

Siurprizas ką tik praūžusiu Stranger Things gerbėjams - Willą įgarsina Caleb McLaughlin’as, daugeliui pažįstamas kaip Lukas, taip pat išgirsime ir policininko Hopo (David Harbour’o) balsą. Treilerio pradžioje mus pasitinkantis Stephen Curry’is taip pat įgarsina vieną iš personažų (aš, kadangi nesu krepšinio, juolab NBA fanas, tai palieku vardą čia - kam reikia, tas tikrai supras pats, nes aš tokio vyriškio nepažįstu).

Aš, nors ir mėgstu animaciją, man ji gali pasirodyti kiek per paprasta, todėl vargu ar sėdėsiu premjeroje, bet kažkada, kai bilietai bus pigesni, užsuksiu, gal net ir apsiverksiu.

„GOAT: visų laikų geriausias“ bilietai čia.

Klyksmas 7

Gerai, dabar gausit max (kaip jaunimas sako) prisipažinimą - iki šiol nebuvau matęs nė vieno Klyksmo... I know, I know, nešaukit, todėl ir vėl teko per mėnesį sužiūrėti visus, bet ko dėl mylimo darbo nepadarysi... Kartais galvoju, kad man per mažai moka.

Kaip jau sakiau šimtus kartų, esu didelis tęsinių fanas, na kas gali būti geriau negu po daugelio metų dar kartą susitikti su savo mylimais aktoriais? Dar vienas pasimatymas su Harisonu Fordu Indiana Jones filmuose ar Marku Hamilu bei Carry Fisher Žvaigždžių karų tęsiniuose, akimirka su Megan Mullaly naujame Vilo ir Greisės sezone po 10 metų ar mano mylimomis Wynona Ryder ar Catherine Ohara naujoje Vabalų sulčių dalyje, tik bėda, jog tęsinius dažniausiai žiūri tie, kas matė pirmąją dalį... O kritinė kino lankytojų masė šiandien vargu ar žiūrės 6 Klyksmo dalis vien tam, kad suprastų, apie ką eina kalba, o ir slašerių žanras, mano kuklia nuomone, paskutiniais metais nuėjo kažkur į antrą planą, ak, praėjo laikai, kai žmonės vemdavo kino salėse žiūrėdami Lemtingą posūkį ar Kalnai turi akis (net ašarą nubraukiau).

Kur aš baigiau? A, Klyksmas 7. Siužeto centre vėl atsiduria Sidney Prescott, kurią įkūnija Nave Campbell’a, viena iš tų Holivudo veidų, kuriuos visi esame matę, bet nė vienas nežinom kur – moteris, kuri jau seniai gyvena su praeities pasekmėmis. Šalia jos sugrįžta Gale Weathers – Courteney Cox’a, labiau atpažįstama iš Draugų, ir Mathew Lilard’as, kuris man visada bus Shaggy iš Skūbio Dū.

Manau, šis filmas bus labai geras net jei bus labai blogas. Kodėl? Nes žiūrės jį tie, kurie matys jame visai ne siužetą, bet prisimins savo seną lempinį televizorių, VHS magnetofoną ar jaukius vakarus su draugais, o kartais to ir užtenka (apie siaubiaką kalbu lyg būtų pasaka kažkokia).


„Klyksmas 7“ bilietai čia.

Kelias į nusikaltimą

Galiu pasakyt nuoširdžiai, kokios emocijos kyla man žiūrint šitą jūsų treilerį... Oh yeah baby, bring it on, pagaliau kažkas įdomaus!

Bandžiau sugalvoti, kiek dar esame matę filmų, pasakojamų ne iš teisėsaugos ar šiaip „geriukų“, bet iš antagonisto perspektyvos, ir priėjau išvados, kad labai daug - visa galybė, tikrai - Suicide Squad, Catch Me If You Can, visa franšizė Now You See Me, Lupin, bet čia yra kažkas dar... Pagrindinis herojus nėra Robinas Hudas ar pigiai supozityvintas blogiukas, Chrisas Hemsworth’as čia tiesiog vagis. Ir tiek.

Siužetas, panašu, sukasi apie profesionalų juvelyrinių dirbinių vagį, gyvenantį pagal griežtą asmeninį kodeksą - griežtos taisyklės, patirtis ir disciplina leidžia išlikti nepastebimam, kol jo pėdsakais pradeda sekti patyręs detektyvas, ir ši akistata pamažu virsta psichologine dvikova. Nu sutikite, intriguoja kaip reikalas, net sukaitau!

Hemsworthas, šįkart gerokai santūresnis nei Thor ar Extraction, na o kaip Markas Ruffalo vaidina va tokį patį detektyvą jau matėme pirmoje Now You See Me dalyje, bet taip pat pažįstame jį iš Zodiac ir, žinoma, kaip milžiną Hulką Marvel filmuose. Barry Keoghan’as iš Saltburn ar The Killing of a Sacred Deer – kaip visada – įneša lengvą nerimo jausmą (išvis, jei tas vyrukas būtų mano klasiokas, po visų filmų, kuriuos su juo mačiau, aš prie jo tikrai nesiartinčiau... nu creepy).

Manau, tai šis filmas mano sąrašo favoritas, todėl, jei nori mano autografo (juokelis čia, aišku, nedalinu aš autografų nemokamai), tai susitinkam premjeroje!

„Kelias į nusikaltimą“ bilietai čia.

Užkratas

Cold Storage... Na kaip čia dabar jums paaiškinti, ką jaučiu... Mėgstu siaubo filmus, mėgstu komedijas... Bet va siaubo komedijos... slippery slope, sakyčiau, kartais suveikia puikiai, o kartais nefunkcionuoja nei kaip siaubas, nei kaip komedija. Tai lyg pilti čili pipirus ant ledų deserto ar dėti ananasus ant picos - nesaugu.

Siužetas pasakoja apie mirtiną ateivišką grybelį Cordyceps (before it was cool, o dabar po sėkmingos Last of Us ekranizacijos (gerai, sėkmingo PIRMO sezono ekranizacijos, dabar visi tik apie cordycepsą ir kalba - susiraskit ką nors savo)), kuris dešimtmečius buvo slapta laikomas JAV vyriausybės saugykloje. Po saugumo spragos grybelis išsilaisvina ir pradeda žudyti žmones, na o čia du paaugliai, dirbantys vasaros atostogų metu, kartu su federaliniu agentu gelbėja pasaulį... Nežinau, žinot, ką primena... Žinau – Zombieland! O Zombieland man nepatiko, geriau jau ananasai ant picos.

Buvusį agentą Robertą Diazą visai netikėtai vaidina Liamas Neeson’as, puikiai mums visiems pažįstamas iš Taken su savo I will find you, I will kill you ar kaip ten (panašu, Liamas pavargo nuo veiksmo filmų, nes paskutiniu metu vis sutinkame jį kitokiame amplua - kone prieš kelis mėnesius atliko pagrindinį vaidmenį Nuogo ginklo tęsinyje), sandėlio darbuotoją paauglį Travisą įkūnija Joe Keery’is, daugeliui vis dar Steve’as iš Stranger Things (normaliai chebra karjerą pasidarė su tais Stranger Things).

Gal kiek per griežtai čia priburbėjau, bet vis tiek nueisiu, juk esu sakęs - siaubo filmus aš žiūriu visus.


„Užkratas“ bilietai čia.

Nors romantinėmis komedijomis ir neužlijo, kur pasikviesti antrą pusę,manau, tikrai rasi, o ar gali būti geresnis planas pasimatymui nei geras kino filmas kai rankos švelniai susiliečia ieškant dėžutėje paskutinio bananų skonio spragėsių... O taip, Apollo turim ir tokių!