Brangieji mama, Antanai, Gabija ir dar keli trys su puse skaitytojo (hello, anybody home?)...
Atrodo, kad vasara šiemet nusprendė įsiveržti be jokio perspėjimo. Prisiekiu, praeitą savaitgalį jungiau vairo šildymą, o šiandien jau ieškau pavėsio ir svarstau kraustytis į Norvegijos šiaurę. Žodžiu, gyvenimas vyksta.
O kartu su juo vyksta ir dar vienas kino mėnuo. Toks, kuriame turėsime visko – nuo geltonų padarėlių, kurie kažkokiu būdu valdo pasaulį ir mano pusamžių, vaikų neturinčių kolegų širdis, iki Christopher'io Nolan'o priminimo, kad jam žodis „ambicija“ reiškia visai ką kitą nei mums. Bus ir senų pažįstamų, ir staigmenų, ir dar vienas kontroversiškas bučinys.
Todėl nieko nelaukdami, pasidarom kavos, arbatos ar kažko stipresnio (aš neteisiu ir neagituoju, BET) ir pirmyn į filmomobilį!
Pakalikai ir monstrai
Prisipažinsiu, niekada negalvojau, kad ateis diena, kai rašysiu apie filmą, kuriame minionai (oj, atleiskit, pimpačkiukai – kad ir kas sugalvojo šį šventvagišką pavadinimą ir kad ir ką jis bereikštų) bandys kurti monstrų kiną. Kita vertus, prieš penkiolika metų taip pat nebūčiau patikėjęs, kad geltoni padarėliai, kalbantys kalba, kurios nesupranta net jie patys (bandžiau klausyti viena ausimi – tai lyg ir romanų kalbų pagrindu), taps viena tvirčiausių animacijos franšizių pasaulyje. Bet šiandien kažkaip jau nebestebina...
Kas mane labiausiai sudomino šiame projekte, tai net ne patys minionai. Su jais viskas aišku. Jie kaip tarakonai – išgyvens viską ir visur prisitaikys. Daug įdomesnė pati filmo idėja. Veiksmas vyksta senojo Holivudo laikais, kai kino studijos kepė monstrų filmus greičiau nei šiandien 'Netflix' kepa filmus su gerais pavadinimais ir B klasės aktoriais, bet be siužeto, spec. efektų ir atomazgos. Šį kartą pimpačiukai (nu nesiverčia liežuvis, nu) nusprendžia sukurti savo siaubo šedevrą, tačiau, kaip ir galima tikėtis iš minionų, planas labai greitai tampa problema visiems aplinkiniams. Nes kur gauti monstrų, jei ne iš senos pavojingos burtų knygos?
Dar noriu pasidžiaugti tuo, kaip geltoni padarėliai kaip reiškinys egzistuoja visiškai atskirai nuo Gru (kas nežino, apie ką aš, tai net neaiškinsiu, nes šie tekstai tiesiog ne jums). Ir kažkokiu būdu tai puikiai subalansuota – veikia kartu, bet veikia ir atskirai. Lyg kondensuotas pienas ir juoda kava.
Labiausiai džiugina tai, kad kūrėjai bent jau bando kažką naujo. Po tiek metų buvo labai lengva tiesiog paleisti dar vieną filmą pagal tą pačią formulę. Vietoje to gauname meilės laišką senajam monstrų kinui (šiaip dėl įdomumo galit pasižiūrėti senus plakatus – 'Creature from the Black Lagoon', 'Invasion of the Body Snatchers' ir t. t.), sumaišytą su visišku minionišku chaosu. Ir kuo ilgiau apie tai galvoju, tuo labiau man atrodo, kad tai arba bus visiška katastrofa, arba vienas smagiausių metų animacinių filmų. Kaip visada – arba arba.
O pažįstant minionus, tarp šitų dviejų variantų dažniausiai ir nėra jokio skirtumo.
Eisiu pažiūrėt, kukuli. Ir tu nueik.
Odisėja
Christopher'io Nolan'o karjera mane nuoširdžiai stebina. Prisimenu laikus, kai po „Tamsos riterio“ visi kalbėjo apie jį kaip apie žmogų, kuris moka kurti labai gerus blokbasterius. Šiandien šie žodžiai tiesiog nieko nepasako. Priešingai – po visko, ką matėme, tai būtų tiesiog įžeidimas.
Po to sekė filmas apie sapnus, tada filmas apie laiką ir erdvę, filmas apie atominę bombą (sąmoningai nesufleruosiu jums pavadinimų, išdykėliai, nes kaip sakiau pirmame tekste – jei nežinot, apie ką eina kalba, lauk iš chato), ir dabar... Homero „Odisėja“. Atrodo, kad Nolan'as tiesiog kelerius metus gūglino, kas dar liko pakankamai sudėtinga ir nenufilmuojama, kad visi sakytų: „Nu gerai, šito tai tikrai neįmanoma ekranizuoti.“ Et voilà.
Prisipažinsiu, mano santykis su „Odisėja“ gana tradicinis. Mokykloje ją skaičiau su tokiu pačiu entuziazmu, su kokiu šiandien skaitau 'Terms & Conditions'. Tačiau kuo vyresnis darausi, tuo labiau suprantu, kad tai visai ne istorija apie ciklopus (kurie tuo metu mane domino labiausiai – net pamenu paveikslėlį iš iliustruotos klasikos, ir būtent dėl ciklopo Odisėja visada buvo galva aukščiau už nuobodžią Iliadą) ar sirenas. Tai istorija apie žmogų, kuris po labai ilgo laiko bando grįžti namo ir supranta, kad pasaulis neatpažįstamai pasikeitė.
Pirmieji filmo vaizdai atrodo įspūdingai, bet mane labiausiai intriguoja ne mastelis. To iš Nolan'o tikimės automatiškai. Labiau įdomu, ar jam pavyks išlaikyti žmogišką istorijos pusę. Nes tarp visų pabaisų, karų ir dievų galiausiai slypi labai paprasta tema – kiek žmogus turi nueiti, kad sugrįžtų pas save.
Vien aktorių sąrašas atrodo taip, lyg kažkas būtų nusprendęs surinkti pusę Holivudo į vieną laivą – Matt'o Damon'o ('Marsietis', 'Gelbstint eilinį Rajaną'), Anne Hathaway ('Ir velnias dėvi Prada', 'Tarp žvaigždžių'), Tom'o Holland'o ('Spider-Man', 'Uncharted'), Zenday'os ('Kopa', 'Challengers'), Robert'o Pattinson'o ('Betmenas', 'Švyturys') ir dar visa krūva kitų.
Bet net ir tai nėra pagrindinė priežastis, kodėl laukiu „Odisėjos“. Tiesiog retai pasitaiko jausmas, kad stebi ne dar vieno filmo anonsą, o būsimo kino įvykio pradžią.
„Odisėja“ bilietai čia.
Vajana
Aš nuoširdžiai manau, kad pasaulyje nėra žmogaus, kuris bent kartą nebūtų užstrigęs klausydamas kokios nors „Disney“ dainos. Nesvarbu, kiek tau metų ar kaip rimtai save vertini. Vieną dieną tiesiog pagauni save niūniuojant melodiją iš animacinio filmo ir brauki ašarą, nes tai TAVO daina.
Tai vat man tokia daina yra 'How Far I'll Go' iš 'Moanos'. Nors mačiau ją jau gerokai želiančiai barzdai. Ir taip, ji nurungė ir 'A Whole New World' iš 'Aladino', ir Ursulos 'Poor Unfortunate Souls', ir net Pokahontos 'Colors of the Wind'.
Todėl taip – Moana yra visiškai mano filmas. Ir taip, aš net nebandau to slėpti.
Todėl kai „Disney“ paskelbė apie gyvo veiksmo 'Moaną', o reakcijos buvo gana nuspėjamos (po 'Snieguolės' fiasko, kuris galimai ilgam, jei ne visam laikui, pristabdė Rachel Zegler karjerą, maniau, šiek tiek sustosime su tais live-action remake'ais; plius filmukas gana naujas ir dar nespėjo įaugti žiūrovams po oda taip, kaip 'Undinėlė' ar '101 dalmatinas'), aš netikėtai pats sau supratau, kad šitos ekranizacijos laukiu net labai.
Prisipažinsiu, iš pradžių maniau, jog tikrai būsiu skeptikų pusėje, bet nežinau... kažkodėl tikiu šituo projektu. Ir kuo daugiau matau medžiagos, tuo sunkiau tampa pykti. Istorija išlieka ta pati – Moana leidžiasi į kelionę per vandenyną ieškodama savo vietos pasaulyje ir bandydama padėti savo žmonėms. Sugrįžta ir Maui, kurį vėl vaidina (surprise, surprise) Dwayne'o Johnson'o ('Moana', 'Jumanji', 'Fast & Furious'). Ir nors internetas jau seniai aptarė jo plaukus, kostiumą bei tatuiruotes, pasikartosiu ir aš – šitas vaidmuo sukurtas jam.
Pagrindinę Moaną įkūnys Catherine Laga'aia, kuriai tai bus pirmasis toks didelis vaidmuo. Ir kažkaip smagu, kad bent šį kartą kūrėjai nebandė surasti garsiausio įmanomo vardo vien tam, kad jį užklijuotų ant plakato.
Na, ko čia tikrai nebus, tai nebus lygybių klausimo, kuris kankino visus tiek 'Undinėlėje', tiek 'Snieguolėje'. Nors, įdomumo dėlei, galėjo bent juokais paleisti gandą, kad havajiečius vaidins visiškai skirtingų tautybių aktoriai. Supraskit teisingai – šiandien visa kino industrija ir taip vaikšto peilio ašmenimis dėl visko, ką daro.
Iki 'Snieguolės' mane live-action adaptacijos dažniausiai džiugino, todėl gal pagaliau grįšime prie malonių staigmenų, o ne prie savaites trunkančių skandalų dėl aktorių odos atspalvio?
Būsiu.
„Vajana“ bilietai čia.
Žmogus-voras: Nauja diena
Žinot, niekada nebuvau 'Spider-Verse' gerbėjas... Tikiuosi nieko neįžeisiu. Po Tobey Maguire'o Žmogaus-voro aš juo domėjausi gana mažai ir dažniausiai žiūriu šiuos filmus tik darbiniais tikslais (nors 'Marvel Cinematic Universe' filmai mane net labai džiugina).
Bet kuo man visada patiko Žmogus-voras, tai tuo, kad jis niekada nebuvo kiečiausias kambaryje. Kol vieni superherojai valdo žaibus, keliauja per multivisatas ar gelbsti galaktikas, Peteris Parkeris dažniausiai bando susitvarkyti savo gyvenimą. Ir kažkaip būtent dėl to jis vis dar išlieka artimiausias paprastam žiūrovui.
Po 'No Way Home' buvau truputį pasimetęs. Ne todėl, kad filmas nepatiko – atvirkščiai. Tai buvo vienas smagiausių kino nuotykių Marvel istorijoje. Bet kaip po jo apskritai kurti tęsinį? Kai viename filme susirenka beveik visi Žmogiai-vorai, atrodo, kad didesnio įvykio jau nebesugalvosi.
Ir čia prasideda dalis, kuri mane labiausiai domina. 'Brand New Day' panašu daro tai, ko dalis gerbėjų laukė jau seniai (be to, chemija tarp Tom'o Holland'o ir Zenday'os yra nuostabi tiek ekrane, tiek už jo ribų). Peteris lieka vienas. Nebėra Tony Starko šešėlio. Nebėra Avengers. Nebėra žmonių, kurie žino jo paslaptį. Nebėra net žmonių, kurie jį prisimena (jei nežinot, apie ką kalba – jau sakiau, nenoriu kartotis).
Jeigu atvirai, man visada labiausiai patiko būtent tokios 'Spider-Man' istorijos. O čia ir vėl kvepia tais laikais, kai niekas nieko nežinojo, niekas nieko nemokėjo, o per LNK tarp filmukų sukosi 'Orbit Kids' ir 'Fairy' reklamos. Kažkaip atrodo, kad po visų multivisatų, magijų ir pasaulio pabaigų Žmogus-voras pagaliau grįžta ten, kur jam ir vieta – į Niujorko gatves ir prie paprastų, žmogiškų problemų.
Todėl pirmą kartą po ilgo laiko mane domina ne tai, kokie personažai pasirodys filme ar kokias staigmenas slepia Marvel. Mane domina pats Peteris. O jei po tiek metų vis dar nori sugrįžti prie herojaus, o ne prie jo kostiumo, vadinasi kažkas šitoje istorijoje vis dar veikia.
„Žmogus-voras: Nauja diena“ bilietai čia.
Na ką, kukuliai, tiek šį kartą.
Jeigu bent vienas iš šių filmų atsidūrė jūsų laukiamiausių sąraše – savo darbą atlikau. Jeigu neatsidūrė nė vienas, tuomet arba šį mėnesį esate labai išrankūs, arba man jau laikas pradėti ruoštis pokalbiui su vadove.
Kaip visada, labai smalsu sužinoti, kurio filmo laukiate labiausiai. Ar tai bus didysis Christopher'io Nolan'o nuotykis, draugiškas rajono Žmogus-voras, ar vis dėlto tie nelemtai geltoni padarai, kurie atsisako pasitraukti iš mūsų gyvenimų.
O kol kas nepamirškit svarbiausio dalyko – filmai geriausiai žiūrisi ne telefone, ne 'TikTok' iškarpose ir ne tada, kai kažkas komentaruose parašo visą pabaigą.
Susitinkam kino salėje.
Jūsų NE kino kritikas.