Lapkritis

Lapkritis – nuostabus metų laikas, kai saulė džiugina vis rečiau, žmonės kažkodėl ima vis dažniau kalbėti apie vitaminą D, o kino teatrai staiga tampa viena patraukliausių vietų praleisti vakarą (o va mes jūsų nepriimsim, sėdėkit prie savo ežerų kaip vasarą, gražuoliukai).

Juolab kad šįkart ekranuose laukia visai įdomi kompanija: dar labiau išbadėjusios žaidynės, erzinančiai nevaldomas katinas (net nenoriu pagalvot, kad reikės vestis sūnėnus į šitą psichodeliką), klasikinis Kalėdų nekenčiantis milijonierius ir lietuvis, pasirengęs sėsti į kalėjimą, kad tik nesusitiktų su tėvais.

Žodžiu, yra kuo užsiimti, todėl pasitreilerinaaam su lapkričio filmais.

P. S. Šiaip juokauju dėl to ežero, priimsim mes jus, iš jūsų gyvenam.

                 

Bado žaidynės: aukų dienai auštant

Reikia pastebėti, jog „Bado žaidynės“ sulaukė jau antro spin-off'o (ar čia galima vadinti spin-off'ais? Na, The Ballad of Songbirds and Snakes tai tikrai, o čia labiau prequel'as... Ir net ne labiau, o tikrų tikriausias prequel'as). Prisimenate Katnės mentorių Heimičą? Tai va, pagaliau pamatysime, kaip jis tapo tuo Heimiču, su kuriuo susipažinome pirmojoje „Bado žaidynių“ dalyje.

Veiksmas vyksta 24 metus prieš Katnės istoriją, per penkiasdešimtąsias Bado žaidynes (Gosh, kiek metų jie varo tas žaidynes, ane?), kurioms Kapitolijus sugalvoja ypatingą jubiliejinę dovaną – dvigubai daugiau vaikų, siunčiamų į areną. Jaunąjį Heimičą vaidina man dar nepažįstamas Josephas Zada (We Were Liars), o prezidentą Snou – visiems puikiai pažįstamas Voldemortas, Ralphas Fiennesas, kurį tikrai pažinosi ir iš „Šindlerio sąrašo“.

Anonsas atrodo ambicingas, grėsmingas ir gerokai niūresnis už eilinį jaunimui skirtą fantastinį nuotykį. Nu va, mėgstu aš tokias tokialės – didžiuliai reginiai, Kapitolijaus pompastika su gramofonais ir aplodismentais, tačiau mane labiausiai domina kas kita - Heimičo likimą iš esmės jau kaip ir žinome, įdomiausia, kaip kūrėjai parodys kelią iki jo. (Visas prequel'ų grožis – kaip nesugadint filmo su jau aiškia pabaiga?)

Anonsas atrodo ambicingas, grėsmingas ir gerokai niūresnis už eilinį jaunimui skirtą fantastinį nuotykį. Nu va, mėgstu aš tokias tokialės – didžiuliai reginiai, Kapitolijaus pompastika su gramofonais ir aplodismentais, tačiau mane labiausiai domina kas kita - Heimičo likimą iš esmės jau kaip ir žinome, įdomiausia, kaip kūrėjai parodys kelią iki jo. (Visas prequel'ų grožis – kaip nesugadint filmo su jau aiškia pabaiga?)

Įdomu, jog The Hunger Games jau ne pirmą kartą užmeta vieną ar kitą vyšnią ant ir taip dailaus aktorių sąstato torto, ir šįkart tai mano mylimiausia diva Glenn Close (apsiverksiu tikrai,  OMG you guys), kurią turbūt jau pažįsti kaip Kruelą iš 101 Dalmatians (aš žinau kur kas daugiau jos filmų kaip visai šviežias Deliverance ar Four Good Days, bet tu, kukuli, nežinosi, tau ir nereikia...).

Prisipažinsiu, kiek skeptiškai vertinu nesibaigiantį Holivudo poreikį kiekvienam antraplaniam personažui kurti filmus, bet, oh well, šįkart galima ir užmesti akį... Tik anonsas jau pradeda atskleisti nemažai svarbių įvykių, todėl norėtųsi, kad pačiam filmui dar liktų paslapčių. Mano prognozė – emociškai sunki, komerciškai labai sėkminga priešistorė. 


„Bado žaidynės: aukų dienai auštant“ bilietai čia.

Katinas su skrybėle

Ar prisimenate 2003-iųjų „Katiną su skrybėle“, kuriame pagrindinį personažą vaidino Mike'as Myersas? Jei ne, galbūt jūsų atmintis tiesiog bando jus apsaugoti, nes ten ne filmas buvo, o televizinis chaosas, kuris vargiai buvo skirtas vaikams. Naujasis animacinis filmas grąžina garsųjį Dr. Seusso personažą į ekranus, tik šįkart be žmogaus kailiniame kostiume. Ir jau vien už tai ačiukas, nes tas eksperimentas, atleiskit, nepavyko – nežinau, gal čia tik man, bet mėšlas, ne filmas...

Įvykių centre, kaip ir planavo Dr. Seussas, – du vaikai, sunkiai išgyvenantys persikraustymą į kitą miestą, kurių pralinksminti į naujus spalvotus namus atvyksta Katinas su skrybėle – magiškos organizacijos darbuotojas, kurio profesionalumas ir darbo metodai kelia nemažai abejonių.

Anonsas spalvingas, pašėlęs ir vizualiai labai išradingas – animacija puikiai išnaudoja Dr. Seusso pasaulio absurdą (priminsiu, kad Seussas mums padovanojo ir Grinčą, Hortoną bei visą kitą Kasiukų reikalą), o personažai atrodo lyg būtų sukurti nesilaikant jokių anatomijos ar sveiko proto dėsnių (vėlgi tipiškas Seussas).

Mano prognozė – vizualinis malonumas mažiesiems ir šioks toks ištvermės egzaminas suaugusiesiems (tikrai ne toks sudėtingas kaip pirma dalis, I'm telling you, guys, ano neištvertumėt, bet jūs per jauni net bandyt).

„Katinas su skrybėle“ bilietai čia.

Kalėdų nelaukiant

Ar jums yra tekę taip nenorėti susitikti su giminaičiais, kad pradėtumėte svarstyti, ar nebūtų paprasčiau susilaužyti koją arba užmigdyti šunį (juokauju, ant tiek gal ne)? Jei taip, Tadas Vidmantas tikriausiai jus suprastų. Jo naujos komedijos herojus šią mintį išplėtoja iki kur kas ambicingesnio plano – prireikus net atsidurti... kalėjime.

Svarbiausia, kad tik nereikėtų Kalėdų praleisti su tėvais.

Pagrindinį veikėją Vilių vaidina puikiai visiems pažįstamas Leonardas Pobedonoscevas („Aš gyvas“, „Tobulas Pasimatymas“). Sėkmingas radijo laidų vedėjas sužino, kad iš Amerikos grįžta tėvai, kurie jį vaikystėje paliko auginti močiutei. Šventinio džiaugsmo, kaip jau pasufleravau įžangoje, ši žinia nesukelia. Filme taip pat pasirodo Lina Rastokaitė, Marius Jampolskis ir Dalia Michelevičiūtė.

Anonsas kuria gana jaukią, šventišką atmosferą, tačiau po kalėdinėmis dekoracijomis slepiasi ne visai linksma istorija – tėvų paliktas vaikas, suaugęs vyras, kuris vis dar nešiojasi vaikystės nuoskaudas, ir klaidingas (o gal ir ne) įsitikinimas, kad per Kalėdas visi tiesiog privalo vieni kitiems atleisti.

Medžiagos geram filmui tikrai yra. Net geresniam, nei galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Mano santykiai su Vidmanto komedijomis nevienareikšmiai. Kartais jo humoras taiklus ir atpažįstamas, o kartais atrodo, kad scenarijus parašytas taip, jog kiekvienoje scenoje kas nors būtinai pasakytų ką nors juokingo (toks dalykas puikiai tinka prancūziškiems filmams, bet kažkodėl nelabai tinka lietuviams). Šįkart norėčiau daugiau pasitikėjimo pačia istorija. Anonsas žada šiltą komediją, bet tikiuosi, kad ta šiluma netaps prievole visiems apsikabinti ir pamiršti praeitį. Nes atleidimas nėra privalomas kalėdinio stalo patiekalas.


„Kalėdų nelaukiant“ bilietai čia.

Ponas Skrudžas ir Kalėdų dvasios

Aš su „Kalėdų giesme“ (o būtent apie tai mes čia ir kalbėsim, tikiuosi, suprantat – Dickenso „Kalėdų giesmę“) turiu nesuvestų sąskaitų, žinot kodėl? Nes nebūna taip – žmonės nesikeičia, narcizai, psichopatai, makiavelistai – nesikeičia nei per naktį, nei per 10 metų, todėl nesuprantu, kodėl tiek garbinimo kūriniui, kuris visiškai neatitinka tikrovės. Na va, pasiskundžiau, kas žino siužetą suprato – pereinam prie filmo.

Johnny Deppas (nežinau, ar reikia pristatyti, bet paliksiu čia kaip minimum kelis filmus, kur jis pasižymėjo, ŠVELNIAI TARIANT – Pirates of the Caribbean, Edward Scissorhands, Charlie and the Chocolate Factory) grįžta su dar vienu ekscentrišku personažu. Šįkart jis vaidina Ebenezerį Skrudžą – turtingą, vienišą ir nepakeliamai šykštų žmogų, kuris labiau už viską pasaulyje nekenčia Kalėdų. Kažkodėl šitam vaidmeny galėčiau dar įsivaizduoti ir Jimą Carrey, bet OK, tinka ir Deppas.

Filmas paremtas Charleso Dickenso „Kalėdų giesme“, tačiau siaubo filmų režisieriaus Ti Westo, žymiosios trilogijos X, Pearl, MaXXXine kūrėjo, pasirinkimas iš karto leidžia įtarti, kad ši versija nebus tokia saldi kaip įprastos kalėdinės pasakos. Greta Deppo čia vaidina ir Rupertas Grintas, arba tiesiog Ronis, bei visų mylimas Gendalfas – Ianas McKellenas.

Anonso medžiaga žada tamsų, gotišką ir šiurpų pasakojimą (kaip tik norėjau kažkur įkišt, jog Deppas ir šita gotikinė magija Iškart kvepia Timu Burtonu, ir tikrai – primena visai nevaikiškai). Snieguotas Londonas, antgamtinės dvasios ir niūrus pagrindinis veikėjas kuria nuostabią atmosferą, ir tai man atrodo kur kas įdomiau už dar vieną ekranizaciją istorijos, kuri net ir nuėmus visus fantastinius elementus vis tiek yra pasaka, nes, kaip sakiau, nesikeičia žmonėėės.

Didžiausią smalsumą kelia Westas. Dickenso kūrinys iš esmės yra istorija apie kaltę, vienatvę ir mirties baimę, todėl siaubo režisierius čia gali atrasti nemažai įdomios medžiagos. Kita vertus, Deppas kartais taip mėgaujasi savo personažų keistumu (tik prašau, be tų Džeko Sperou rankų gestų, nes jau jie kartojasi ant kiekvieno kampo. Džoni, please, kažką naujo!), kad už visų grimo sluoksnių sunku įžvelgti žmogų.

Mano prognozė – vienas vizualiai įdomesnių šventinio sezono filmų, kuris arba suteiks senai istorijai naujos gyvybės, arba taps dar viena labai brangia kostiumų demonstracija.

„Ponas Skrudžas ir Kalėdų dvasios“ bilietai čia.

Toks tas lapkritis – vieniems teks išgyventi areną, kitiems susitaikyti su praeitimi, tretiems išgelbėti Kalėdas, o kai kuriems tiesiog iškęsti katiną su skrybėle daugiau nei pusantros valandos.

Aš labiausiai laukiu ir tikrai keliausiu į „Bado žaidynes“, o didžiausią intrigą man kelia Ebenezer. Dėl lietuviškų Kalėdų dar turiu abejonių.

Ir nepamirškite – čia NE kino kritikas. Todėl jeigu mano prognozės nepasitvirtins, visada galėsiu pasakyti, kad kaltas buvo anonsas. Iki kito karto kino salėje!