Kovo filmai – netikėtas gaivios animacijos gūsis iš kaimynų, šiek tiek geros fantastikos ir kur ta kontraversijos riba, kurią taip stengiasi peržengti Disney?
Pagaliau oficialiai galime vieni kitus sveikinti su taip ilgai lauktu pavasariu! (Negaliu pasakyti, kad labai jau intensyviai žiemojome, bet jausmas vis tiek malonus.) Na, o su pro langus besiveržiančiais saulės spinduliais į didžiuosius ekranus atkeliauja ir kelios išties kokybiškos kino juostos – dar viena kontraversiška „Disney“ adaptacija, šis bei tas fantastinio ir, žinoma, populiariausias Lietuvoje kino festivalis, kurio pavadinimo net ir minėti nereikia!
Na, o begrūdant žieminius rūbus į spintas, pasitreileriname su laukiamiausiais kovo filmais!
Snieguolė
Perteikti mano dvejopus jausmus, užplūstančius bežiūrint dar vieno gerai žinomo filmuko live-action versiją – itin sudėtinga. Prieš kelis metus būtent šios klasikinių animacinių kūrinių adaptacijos pavergė mūsų, kinomanų, širdis ir leido dar kartą patikėti, jog šiuolaikinį žiūrovą nustebinti vis dar galima. (Neveltui sakoma, jog visa, kas nauja, yra tik gerai pamiršta sena.)
Turbūt niekam ne paslaptis, kad šie filmai įdomūs (bent jau taip atrodė iki šiol) tikrai ne savo siužeto vingiais (sutikime, kaip baigiasi Miegančioji gražuolė, mes gerai žinome, o pasakas esame skaitę ir jų ekranizacijų matę daugybę), priešingai – visas šių adaptacijų žavesys slypi tame, kiek arti originalios animacinės versijos gali atsidurti live action ekranizacija. Kertu lažybų, kiekvienas laukia savo mėgstamiausio filmuko momento – kaip jis atrodys vaidybinėje versijoje? (Kai Undinėlėje laivas perdūrė jūrų raganą Ursulą, aš vos į kelnes neprileidau – taip jai ir reikia...)
Tačiau pasirodo, jog ir šis CGI amžiuje lengvai adaptuojamų pasakų katilas turi dugną...
Apie ką aš čia? A, Snieguolė. Viena vertus, dievaži, kaip man patinka šios adaptacijos – nuvalkiota, nenuvalkiota – man nė motais. Įjunkit, duokit spragėsių ir apkamšykit! Gražuolę ir pabaisą, Mulan, Undinėlę ir net plačiaausį Dumbo žiūrėjau nemirksėdamas, ir, sprendžiant iš treilerio, lygiai taip pat išsižiojęs stebėsiu ir šį filmą – stulbinantys specialieji efektai, spalvos, kostiumai, man kaip visada viskas tinka, nepamaišys net vienas kitas muzikinis numeris – nostalgija daro savo…
Kita vertus... Ar minėjau, kad šių ekranizacijų žavesys tame, jog jos žingsnis po žingsnį atkartoja klasikinę versiją? A, taip, ką tik sakiau. Panašu, jog ši Snieguolės versija kiek nukrypsta nuo klasikinio XX a. pradžios trafareto, o pagrindinės veikėjos paveikslas, panašu, labiau sukasi į galingosios princesės Ksenos nei gležnos Snieguolėsi iš muzikinio 1937m. filmuko pusę... Ir kas jūsų, gerbiamieji, prašė? Jau jūsų kastingas vis labiau kontraversiškėja ar tikrai reikėjo dar ir siužetą moderinzuoti? O tie, kurie laukiate, kad pasakysiu kažką apie dviprasmiškus, jau klasika tapusius „Disney“ live-action kastingo klausimus – nieko apie tai nesakysiu iš principo.
Pagyvensim pamatysim – gal viskas ten viskas bus “čiki”.
„Snieguolė“ bilietai čia.
Mikis 17
Kas gali būti geriau nei geras fantastinis filmas? Teisingai. Geras fantastinis filmas su Robertu Pattinsonu. (Išskyrus Tenet, net nepriminkite man to filmo – ir šiaip prastas, ir dar žiūrėjau po skaudžių skyrybų.)
Mickey 17 žada būti būtent toks – geras mokslinės fantastikos filmas. Siužetinė linija, panašu, gana originali: distopiniame pasaulyje tolimoje ateityje jaunas vyras, siekdamas susitvarkyti su finansiniais sunkumais, aplikuoja į darbo poziciją expandable, kur jo užduotis paprasta – mirti mokslo labui, kol jo kūnas ir vėl bus „išspausdintas“ naujai misijai (pamoka visam gyvenimui, vaikai – skaitykite terms and conditions). O kai per klaidą išspausdinama daugiau nei viena kopija, telieka sunaikinti visas egzistuojančias kopijas, įskaitant ir originalą. Bravo, skamba labai neblogai, gal net originaliai!
Kone viskas, ką man pasiūlė šitas treileris, man net labai „prilipo“. Visų pirma – apie siužetą sužinome lygiai tiek, kiek reikia renkantis kino filmą penktadienio vakarui – ne mažiau ir ne daugiau (aš rimtai, kartais po treilerio jautiesi kaip sudaužytas – nu kam reikia išspoilinti visą uogienę?). Aktorių sąstatas puikiai nuteikia – mano meilė Toni Collette iš Hereditary, žavusis vampyras Robertas Pattinsonas (nors Saulėlydžio trilogijai jau seniai atėjo saulėlydis, mano širdyje jis vis tiek liks vampyras, kaip Danielis Radcliffe’as visada liks Hariu Poteriu, o Eddie Murphy – Išprotėjusiu profesoriumi).
Ar reikia minėti, kad režisierius Bong Joon-ho jau ne kartą mus stebino ne tik kokybiškais fantastikos (The Host, ar Snowpiercer), bet ir kitokio žanro filmais. (Turbūt nereikia nė pasakoti apie Parasite, visi ir taip matė, o kas nematė – na, kas aš toks, kad teisčiau?)
Trumpai tariant, užsipirkite spragėsių, mieli mano fantastikos mėgėjai – keliausime į kiną stebėti kokybiškos mokslinės fantastikos gabalo.
„Mikis 17“ bilietai čia.
Potvynis
Supraskite mane teisingai, nieko neturiu prieš mūsų mylimus kaimynus latvius (arba, kaip mielai, bet jau gana nuvalkiotai juos mėgsta vadinti, braliukus), priešingai – aš juos labai mėgstu, tiesiog dievinu! Bet kas galėjo pagalvoti, kad būtent jie išpildys mano kuklias (o gal ne tokias jau ir kuklias), slapčiausias animacines svajones?!
Ak, apie ką daugiau gali svajoti žmogus nei apie šviežią, autentišką, pilno metro animacinį filmą apie gyvūnus, keliaujančius į pažadėtąją žemę… (Visi turim skirtingų svajonių, gerai?)
Ir čia nė nereikia jau atgarsių apie „latvišką filmą, kuris nušluostė nosis Pixar ir Disney“, juk vien jau treileris yra kelionė, (nenoriu sakyti „tripas“, idant nesukelčiau nereikalingų asociacijų, bet būtent tai čia ir tikras tripas).
Atrodo, kad treileris žada viską, ko galėtum prašyti iš tokios vizualiai patrauklios grafinės pasakos – nuostabius originalios animacijos vaizdus, paliestas socialiai aktualias temas, tokias kaip draugystė, atjauta bei požiūris į prigimtinius skirtumus ir panašumus, įtraukiantį siužetą ir daug vietos interpretacijai bei fantazijai tyloje (panašu, kad filmukas nebylus, o tokia tyla kartais pasako daugiau nei žodžiai).
Tikiu, kad galime tikėtis kažko panašaus į Life of Pi meets Love, Death & Robots vaibelį – ir man tai labai patinka.
Gaivu, tyra, gyva – galėčiau vardinti milijoną epitetų, bet turbūt palauksiu, kol išeisiu iš kino salės.
P.S. Kaip patraukliai vis tik atrodo pasaulis, kuriame karaliauja ne žmonės…
Operacija "Black Bag"
Visų pirma, iškart atsiprašau, nes negaliu būti šališkas rašydamas apie filmą, kuriame vaidina Cate Blanchett. O dar tas tandemas su Michaelu Fassbender’iu… Taip nesąžininga, nes vien už aktorių sąstatą rašau kiaurą 10.
Prisipažinsiu, kartais šeštadienio vakarą, rinkdamasis filmą, tiesiog pažiūriu virtinę treilerių „YouTube“ ir einu miegoti. Kažkur internetuose mačiau kažką tai vadinant film tapas – puiki pramoga, siūlau visiems pabandyti – ramina. Ir galiu pasakyti, kad po tokio treilerio galėčiau ramiai eiti liūlio – puikus treileris, įtraukia kaip geras filmas.
Ir mano nuomone – jis ir bus geras! Prabangios filmams apie šnipus būdingos atmosferos, kurią kuria akiniai storais rėmeliais, ilgakakliai golfai ir tobulai įliemenuoti švarkai, temperatūra kaista kiekvieną akimirką!
Kai JAV žvalgybos agentas George'as sužino, kad jo žmona – įtariama esant valstybės išdavike (skamba lyg Ponas ir ponia Smitai, bet patikėkite, čia viskas daug rimčiau), tenka priimti virtinę sprendimų. Meilė tėvynei ar meilė sutuoktiniui? Kuo iš tiesų galiu pasitikėti?
Viskas elegantiška, skoninga – tiesiog niam niam! Ir žinote ką? Dar vienas treileris, kuris nieko neišduoda, bet patinkina, kad reginys bus wow. Dabar eisiu filmo žiūrėti vien dėl to, kad išsiaiškinčiau – ar buvo žmona tėvynės išdavikė, ar ne.
Reikia pripažinti, kad klasikinio filmų apie šnipus žanro juostų didžiuosiuose ekranuose nematėme jau gana seniai, todėl kviečiu filmą pažiūrėti jau vien dėl šito.
Susitinkam Apollo, spragėsiais vaišinu aš, tu paimk kolos.
„Operacija "Black bag"“ bilietai čia.
Kino pavasaris
Mieli kinomanai, kaip ir kasmet, Lietuvos kino pasaulyje džiaugsmingai gaudžiant trimitams, mes ir vėl tiesiame raudoną kilimą šiek tiek kitokiam kinui iš visos Europos. Juk ne už kalnų ne tik kalendorinis, bet ir ne ką mažiau svarbus (o gal net svarbesnis) Kino pavasaris – žymiausias Lietuvoje vykstantis tarptautinis kino festivalis! Kai sostinė neilgam apsimeta tikrais prancūziškais Kanais, o mes pagaliau ir vėl galėsime kreivais, smerkiančiais žvilgsniais lydėti savo neišprususius draugus ir kolegas, einančius į kasdienius mainstream’inus filmus – paprasti žmonės, ką iš jų paimsi...
Na, bet jei jau susitikome čia, NE kino kritiko skiltyje, aptarti geriausių mėnesio perliukų, žinau, kad su tavimi tai jau tikrai susitiksime ir festivalio programos filmuose dar kartą prisimint, jog kinas – ne tik pramoga penktadienio vakarui, bet ir viena subtiliausių meno formų – galimybė be žodžių išreikšti mintis, užmegzti nematomą ryšį tarp žiūrovo ir režisieriaus, kurti nebylų dialogą, žadinti vaizduotę ir versti susimąstyti apie dalykus, kasdienėje rutinoje nugrimztančius į antrą planą.
Jei dar nesusiplanavai savo asmeninio Kino pavasario repertuaro, pats laikas tai padaryti – juk jau šiais metais mūsų su tavimi tundrom tikrai niekas nepravardžiuos...
„Kino pavasaris“ bilietai čia.
Tiek apie kovo filmus, susitinkame čia pat lygiai po mėnesio – papasakosi įspūdžius!