Balandžio filmai: ilgai laukta kokybiško siaubo banga, kąsnelis įtempto veiksmo ir keli filmai, kuriuos pamirši vos išėjęs iš kino salės.
Atrodytų, kaip ir kasmet, praūžus ilgai lauktam „Kino pavasariui“,
už lango vis labiau įsitvirtina kalendorinis, o, pagal visas taisykles, šylant orui, į kiną norėsis eiti vis rečiau. Bet kino kūrėjai balandį,
lyg tyčia, ima vilioti prie ekranų viena už kitą geresnėmis kino juostomis, todėl neskubėkit traukti iš stalčiaus saulės akinių, nes balandį, mielieji, dar tikrai pūpsosit kino salėse – bus ką pažiūrėti!
OPUS
Kelios mintys apie vieną mano laukiamiausių šio mėnesio filmų.
Pirma – turiu prisipažinti, kad pirma asociacija, pamačius filmo pavadinimą, žinoma, buvo su lietuviška radijo stotimi (o mano šventas neišprusime, galėjau, aišku, ir nepasakoti, bet mes juk bičiuliai). Cak cak cak on me. My bad.
Antra. John'as Malkovich'ius – always a good idea, visada taip sakiau, net tada, kai jis mane dar visai mažą iki krūvelės išgąsdino kultinėje 1997 metų juostoje Con Air (aišku, kur žiūrėjo mano tėvai, kai aš penkerių sėdėjau prie kalbančios filmų dėžės – klausimas, bus pokalbis apie auklėjimo spragas). Ir šiaip – yra aktorių, kuriems geriausiai sekasi vaidinti kokį žudiką maniaką ar blogio genijų – tai Malkovich'ius būtent toks, tegu toks ir lieka.
Trečia. Teneapgauna jūsų, nabažnų, lengvą amerikietišką komediją mėgstančių avinėlių: lengvutė, būtent tokį filmą primenanti anonso pradžia, kuri mus nuolankiai pasitinka su plačiai besišypsančiais – Ayo Edebiri ir iš White Lotus jau visiems gerai pažįstamu Murray Bartlett'u. Ne toks čia filmas. Čia filmas apie kultą – tikiuosi kažko panašaus kaip Midsommar.
Filmas pasakos apie nuo scenos seniai nužengusią popmuzikos žvaigždę, triukšmingai grįžtančią po daugelio metų tylos su kviestine vakariene šešiems atrinktiems asmenims atokioje žvaigždės viloje, kur svečiai susiduria ne tik su keistais ekscentriško popmuzikos dievaičio reikalavimais, bet ir bauginančiu jo elgesiu. Tai kas čia po galais vyksta? (Klaustrofobinė atmosfera, auganti įtampa, painus siužetas, sudievinta centrinė juostos figūra – kažką primena – The Menu? The Invitation?)
Apskritai, anonsas puikus – nuo lengvo, burbuliuojančio intro treilerio pradžioje, primenančio nieko neįpareigojantį flick'ą savait
Žiūrėsiu, ir kviečiu visus gerų trilerių mėgėjus - pasismaginsim į valias!
„OPUS“ bilietai čia.
Minecraft
Visų pirma, reikia pripažinti, kad lengva amerikietiška komedija su keliais etatiniais šio flango aktoriais VISADA atras savo žiūrovą ne tik tiesioginių tokių juostų fanų gretose, bet ir tarp tų, kurie gale kiekvieno tokio filmo muša sau į krūtinę, kad tai buvo paskutinis kartas, ir postringauja apie menką jo išliekamąją vertę.
Ir čia, kukuliai, nereikia nei ypatingo kinematografinio išprusimo, nei kažkokių itin specifinių žinių. Juk trejetas–penketas aktorių iš lengvo amerikietiško humoro juodojo sąrašo, su kelrodėmis žvaigždėmis Dwayne Johnson'u – Uola ir Jack'u Black'u priešakyje, yra pirmas red (na, arba kažkam green) flagas renkantis filmą.
Bet iškart skubu paprieštarauti pats sau – jau atleiskit, visi žinom, ko į tokius filmus renkamės. Visi puikiai suprantam, ko tikėtis iš filmo, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka (su visa pagarba) Jack'as Black'as! O renkamės mes čia tiesiog gerai praleisti laiką! Esu tikras, kad jau esu taip sakęs, bet jums leidus mielai pasikartosiu – yra laikas ašaroti per nekomercinį kiną, šnabždėtis apie itin gerą kameros darbą per kokybiškus makro kadrus, ir yra laikas atsipūsti ir patogioje kino salės kėdėje pamiršti varginančią dieną biure ar varvantį namo stogą, stebint paprastą amerikietišką komediją.
Na, ko tikėtis iš filmo Minecraft, aš laužiau galvą nuo pat oficialios žinios apie jo kūrimo planus. Prisipažinsiu – apie šį žaidimą begėdiškai nusimanau tik pačius basic'us, o kai bandžiau lošt su jaunesniu broliu, taip ir nesupratau nei tikslo, nei kada ateis tas smagumas, kuris galiausiai taip niekada ir neatėjo – kažkokie blokeliai, kažką kapoji, statai, po to dar netikėtai iš kažkur atsiranda zombiai kvadratinėm galvom… Duokit man, kaip normaliam millennials'ui, kokį GTA ar ralį pakapot – pagyvenęs žmogus jau esu…
Aš tikrai eisiu į šitą filmą, nes jau pažiūrėjau Jumanji, Journey ir kitus panašius filmus – gal kažkiek laiko pascrollinsiu, o gal įsitrauksiu į siužetą ir negalėsiu atitraukti akių, bet užtat tikrai žinosiu, kad filme niekas nemirs ir viskas baigsis kokiu pusiau juokingu juokeliu ir neįsimenančia dainele.
Vienu žodžiu – žiūrėsiu kaip didelis.
„Minecraft“ bilietai čia.
Panda vardu Mėnulis
Kai tik man mano mylima administracija įjungė šitą mielą anonsą, aš jau žinojau, ką rašysiu – ir tai bus visai ne dėl kvapą gniaužiančių Kinijos gamtos vaizdų, ne dėl siužetinės linijos ir tikrai ne dėl ne proto mielos pandos pagrindiniame vaidmenyje, o dėl už kadro naruojančio treilerio balso!
Seriously guys, ar kas nors dar pamena, kai kone visi treileriai prasidėdavo būtent taip – This summer… Behold… ar Every boy has a dream… Vėliau šita mada baigėsi, o gal tas balsas tiesiog išėjo į pensiją (beje, aš puikiai parodijuoju tą balselį – jei kada man leis kokį TikTok video apie treilerius padaryt, būtinai pasidalinsiu), o čia vėl – klasikinis naruojamas treileris. Pasaka!
Gerai, kur aš sustojau… A – filmas! Anonsas labai gražus – kaip minėjau anksčiau: gamtos peizažai, gyvūnai, žmonių jausmai ir tarpusavio santykiai – klasika. Na, gerbiamieji, ar ieškosime originalumo apraiškų juostoje, kur berniukas prieš savo valią išsiunčiamas iš miesto ir susiranda draugų naujuose namuose? Ar ieškosime autentiškumo filme apie vaiko ir gyvūno draugystę?
Būtent – esu beveik tikras, kad, kaip ir pasibaisėsim šiuo filmu, visi galėsime su 70% tikslumu atspėti siužetą dar nepraėjus nė pirmoms dvidešimčiai minučių. Bet – kaip jau ne kartą esu minėjęs – į tokias juostas reikia žiūrėti kitaip ir kelti joms kitokį lūkestį. Juk filmas yra daugialypis reiškinys, kur svarbu ne tik siužetinė linija. Aš į šitą filmą pasiimsiu savo mamą, du sūnėnus ir galbūt net močiutę, po filmo eisim valgyti picos, pasifotkinsim ir, esu tikras, puikiai praleisim laiką! Juk būtent tam ir reikalingi šeimyniniai filmai – ne gilioms diskusijoms apie filmo prasmę su rūkstančia pypke rankoj, o vizualiniam potyriui su artimais žmonėm. Juk, kaip sako Apollo – Atvykome čia kurti akimirkų.
„Panda vardu Mėnulis“ bilietai čia.
Diletantas
Net neįsivaizduoju, kaip veikia kino industrija, bet norėčiau tikėti, kad Rami Malek'as tiesiog nesutiktų vaidinti prastam filme (jie patys sprendžia, ar ten yra kažkokie agentai? Galit paaiškint!?), todėl toks duetas kaip Malek'as ir Laurence Fishburne'as man jau yra žalia šviesa filmui – dar net nebaigiau šito treilerio, o jau žinau, kad man patiks.
Nežinau, kam čia reik dėkot, bet geri veiksmo filmai į kino sales paskutiniu metu užklysta vis dažniau!? Rimtai – kam?! Nes, nu, ačiū, bravo, taip ir toliau!!
Kovą visus mus netikėtai pradžiugino Black Bag, o šį kartą stebėsime ne ką mažiau įtempto siužeto kriminalinę veiksmo dramą su blizgančiu aktorių sąstatu, ir patikėkit – aš beveik garantuotas, kad bus super gerai.
Jau filmo pavadinimas pasufleravo, kad kalba bus apie naujoką – naujoką ne kur kitur, o žudyme. Po to, kai teroristinio išpuolio metu yra nužudoma CŽV biuro darbuotojo žmona, jis užsibrėžia tikslą žūtbūt atkeršyti kaltininkams. Bėda – jis neturi jokių kovinių įgūdžių, todėl pasiekti tikslą jam tenka improvizuoti ir su žmonos žudikais susidoroti daug intelektualesniais būdais nei snaiperio kulkos.
Nu, sutikit, gerai čia aprašiau viską... Berašydamas dar labiau susidomėjau – geras bus filmas.
Pasiatom kino salėje.
„Diletantas“ bilietai čia.
Iki aušros & Nusidėjėliai
Jei kas nors skaito šitas mano mėgėjiškas kino blevyzgas (o tikiuosi, kad skaitot, mielieji – ar aš čia šiaip pirštus trinu iki pūslių kiekvieną mėnesį?), tas žino, kad siaubo filmai – mano temelė, ir aš juos visus valgau nuo pat pirmos Blumhouse, Lionsgate ar kokios kitos siaubo filmams būdingos užsklandos iki pat baigiamųjų titrų. Kartais gero siaubo filmo tenka laukti ištisus mėnesius, todėl kai pamačiau lipančių į ekraną filmų sąraše ne vieną, o net du (jei prie siaubo filmų dar ir Opus priskaičiuosim, tai net tris!) kokybiškus siaubo filmus – tiesiog negalėjau praleisti progos pasisakyti apie abu. Juk šį mėnesį mūsų laukia tikra siaubo filmų fiesta, baby!
Pradėsiu nuo kiek mažiau originalaus Until Dawn, kuris, kaip ir pridera siaubo filmui, mūsų, deja, nenustebins nei aktorių sąstatu (išskyrus kiek labiau žinomą Peter Stormare – jį, ko gero, būsi matęs Armageddon'e ar Constant
Mūsų laukia klasikinė – grupės paauglių siaubo name – istorija su ne visai klasikiniu siužetinės linijos pasūkiu: po kiekvienos mirties jie prisikelia, kad būtų nužudyti vis naujo blogio, tačiau grįžti gali tik 13 kartų. Užduotis – išsilaikyti iki ryto ir išsiaiškinti paslaptį (gal paskubėjau skelbti siužetą neoriginaliu, m?).
Puikus treileris – nors ir pasako daugokai apie siužetą, sustoja būtent ten, kur reikia.
Na, ir vakaro pažiba, vyšnia ant torto, kulminacija ir laukiamiausias mano mėnesio filmas – The Sinners. Čia turiu paneigti viską, ko gyvenimas mane išmokė apie siaubo filmus – pagrindinį vaidmenį čia atlieka ne kas kitas kaip Michael B. Jordan'as, su kuriuo mus supažindino Creed (2015) ir Black Panther (2018), o siužetas, panašu, iš tiesų gali būti originalus. Beje, filmą mums dovanoja tų pačių, ką tik paminėtų Creed ir Black Panther kūrėjai.
Pats treileris, nors ir atrodo kaip įvairių žanrų popurri (šiek tiek vesterno, šiek tiek miuziklo, lašelis dramos ir... žiupsnelis kraujo ištroškusių numirėlių), susižiūrėjo nuostabiai – akivaizdu, kad šis siaubo filmas žiūrovus pavergs (o aš esu tikras, kad pavergs) tikrai ne banaliais jump scare'ais. Blizgančios 60-ųjų mašinos, įliemenuoti kostiumai su auksinėm grandinėlėm kišenėse, balsingos soulo dainos – niam, laukiu nesulaukiu!
„Nusidėjėliai“ bilietai čia.
Šitie mažuliai sąrašo viršuje – jei seansai sutaps vienas po kito, eisiu iškart į abu...
Tiek apie tai, kas musu laukia balandį, užsiperkam spragėsiu, apsiršarvuojam guminukais ir pirmyn užkariauti kino salių!