.jpg?width=375&height=210&format=jpg&quality=90 375w, //images.markus.live/mcswebsites.blob.core.windows.net/1050/news/2681/-/-/004(1).jpg?width=750&height=420&format=jpg&quality=90 750w)
Gegužės filmai. Atsisveikinimas su Neįmanoma misija, kai kas netikėto iš Marvel ir ar patikėsime dar vienu Disney’aus live action?
Lilo ir Stičas
Prisipažinsiu, kartais gaunu filmų sąrašą prognozėms ir man nusvyra rankos. Visi mes žmonės – kažkas limpa, o nuo kažko sutrinka virškinimas ir tenka eiti ieškoti Mezymo tablečių močiutės vaistų stalčiuke virš kriauklės…
Tai va, kalbant apie Lilo ir Stičą – limpa, dievaži, limpa! Ir visai ne todėl, kad Lilo ir Stičas buvo ir tebėra vienas mėgstamiausių mano vaikystės filmukų (iki šiol prisimenu: „Ohana – tai šeima“), bet todėl, kad čia, treileryje, viskas yra būtent taip, kaip turi būti!
Lygiai taip pat, kaip nuo pirmos griozdiškos ir netikusios Snieguolės treilerio akimirkos žinojau, kad bus „fu“ (nesigiriu, bet atsiverskite mano užpraeito mėnesio apžvalgas, bičiuliai – jei su Minecraftu šiek tiek ir prašoviau, tai išpranašauti grandiozinį Snieguolės fiasko nereikėjo nė krištolinio rutulio), taip ir čia tiesiog užuodžiu kokybišką live action!
Gosh, viskas būtent taip, kaip prisimenu – sodrus Elvio Presley’io balsas fone, raminantys Havajų paplūdimių vaizdai ir… pabėgęs iš kosmoso kalėjimo Stičas bei jį medžiojanti ateivių policija! Nuostabu.
Jau nekalbu apie nepriekaištingą kastingą (e ehm, ir vėl primenu Snieguolę – cak cak cak), čia aktoriai atrodo beveik kaip sugeneruoti AI – būtent tokie, kokius būčiau įsivaizdavęs perkėlus filmuko personažus į realų pasaulį. (Tiesa, buvau pasimovęs ant gandų, kad Cobra Bubbles vaidmenį atliks Dwayne’as Johnsonas – Uola, bet ir be jo čia viskas puikiai veikia.)
Draugai, būtinai nueikite į šitą filmą – su savo vaikais, mažaisiais broliais ar sesėmis, ar tiesiog vieni. Aš sėdėsiu su dideliu pliušiniu Stičo žaislu premjeroje, o prieš tai – renkamės pas mane prisiminti animacinės versijos?
Visi į NEKINOKRITIKMOBILĮ!
„Lilo ir Stičas“ bilietai čia.
Galutinis tikslas. Kraujo linija
Savo kino blevyzgose dešimtis kartų minėjau, kad esu siaubo filmų gerbėjas – tiek kokybiškų, tiek paties tikriausio horror trasho (nežinau, ar tai oficialus žanras, ar čia ką tik sukūriau). Bet laimei – čia kalbam ne apie jį, ne apie trash’ą!
Pripažinkime – vienai ar kitai siaubo filmų franšizei sentimentų turi beveik kiekvienas.
Nesvarbu, ar tai jau žanro klasika tapę slasheriai (Helovynas, Kruvinos skerdynės Teksase ar Žinau, ką padarei aną vasarą), kiek naujesni grįžę Nepražįstamieji, ar labiau mistiniai The Conjuring bei Paranormal Activity.
Bet vargu ar yra tokių, kurie nėra girdėję apie Galutinį tikslą. Vieni jo nekenčia, kiti myli, bet bent vieną dalį ar bent jau žiauriausių mirčių compilation YouTube esame matę kiekvienas visi.
Ir štai – beveik po dešimties metų mus pasitinka dar viena šios sagos (ar tinka žodis saga?) dalis.
Tačiau jei dar atsirastų atsiskyrėlių, kurie nežino, kas yra Final Destination, primenu: jau septintą kartą vienas iš grupės draugų pamato pranašišką viziją apie būsimą visų mirtį, o jiems išsigelbėjus, giltinė visus iki vieno sumedžioja pačiomis įmantriausiomis atsitiktinių įvykių sekomis.
Nepaisant to, kad labai laukiu šito filmo (gal iš nostalgijos, gal iš inercijos), niekam nepaslaptis, kad pamatysime filmą parašytą pagal tą patį trafaretą, tai yra vargu ar pamatysime kažką naujo. Ir žinot ką? Gerai. Kai kurie dalykai turi likti tokie, kokie yra.
Žiūrėsiu šitą filmą kaip didelis, o jei bus dar viena dalis – žiūrėsiu ir ją.
„Galutinis tikslas. Kraujo linija“ bilietai čia.
Neįmanoma misija: galutinis atpildas
Norėčiau parašyti, kad viskas gyvenime turi pradžią ir pabaigą – sunkūs, bet įdomūs mokslai, mylimiausios tris kartus lopytos kelnės, vakarykštė balta mišrainė ar mėgstamiausia pasaka… Bet apie Neįmanomą misiją tai pasakyti yra sunkiau negu atrodo (prisiekiu - gerklėje kažkoks gumulas).
Negi tikrai paskutinė?..
Taip, paskutinė. Bent jau taip atsargiai leidžia suprasti ilgametis filmo režisierius – kone tris dešimtmečius trukusi viena kokybiškiausių veiksmo epopėjų eina į pabaigą. Nenustebsiu, jei per premjerą bus surengta tylos minutė (Apollo, jei skaitot, čia jums nemokamas marketingo patarimas, kas nors žymysi?).
Apie filmą galiu pasakyti tiek: jei matėte treilerį, puikiai įsivaizduojate, kas laukia – bum, bam, tratatata, krentu iš lėktuvo, nusileidžiu ant mašinos ir man nieko nenutinka, gaisras dar šiek tiem sporgimų ir voila! Ir vis tiek nuostabu.
Aktorių sąstatas? Be Tomo Cruise’o (na turbūt nenustebinau), mūsų laukia ir mano meilė Angela Bassett (už kurią kiekvieną vakarą dėkoju American Horror Story) ir ką tik į McGonagal vaidmenį būsimame Hario Poterio seriale išrinkta Janet McTeer, kurią gerbėjai geriausiai pažino kriminaliniame seriale Ozark.
Na taip, bus filmas. Bus ir dar koks…
Gerbėjas ar ne, privalai pamatyti. Jei ne dėl pačio filmo, tai bent atsisveikinti su šita legenda. Aš pasiėmiau servetėlių.
„Neįmanoma misija. Galutinis atpildas“ bilietai čia.
Thunderbolts*
Pasirodo, net toks žanras kaip superherojų filmai vis dar gali pasiūlyti kažką šviežio ir gaivaus.
(Užbėgsiu už akių: čia kalbu tik apie kiną, o kas ten vyksta 47 dimensijos Žmogaus-voro komiksų pasaulyje – nebesigaudo net patys komiksų kūrėjai.)
Ir štai – Marvel mums pameta kažką absoliučiai šviežio: Thunderbolts, kur pasaulį gelbsti kur kas mažiau herojiški herojai, tiksliau – superautsaideriai.
(Kvepia The Watchmen susitikimu su Hitchu vaibeliu, bet pažiūrėsim.)
Treileris suponuoja, kad ši juosta bus visai ne apie nepriekaištingus, didvyrius blizgančiais kostiumais, o apie kiniškas, mažiau nugludintas jų versijas.
Ar labai originalu? Gal ir ne – apie supergalių turinčius neherojus jau girdėjome The Boys, The Irregulars, Hitchą ar BrightBurn.
Bet Marvel, jei neklystu, savo šalutinius komiksų veikėjus ekranizuoja pirmą kartą.
Ką galiu pasakyti – ska-nu-mė-lis.
Pagaliau kažkas šviežio.
Dievaži, jei man būtų tekę rašyti recenzijas nuobodiems filmams prieš dešimt metų, būčiau išėjęs iš darbo. What a time to be alive – vėl įdomu eiti į kiną!
Klounas kukurūzų lauke
Nežinau, kada klounai tapo klasikiniu siaubo filmo elementu ir užėmė garbingą vietą šalia vampyrų, serijinių žudikų deformuotais veidais ar neramių dvasių apsėstų namų (spėju, aštuntajame dešimtmetyje, kai nepakartojamasis Tim’as Curry įkūnijo šiurpų Pennywise’ą pirmojoje Stephen’o King’o It ekranizacijoje).
Nuo tada klounai siaubo žanre tapo įprastu reiškiniu, bet nuvalkiotu šio tipo personažu jų vis dar nepavadinsi – nepaisant bent kelių dešimčių tokių filmų. (Kertu lažybų, jų yra daugiau, bet aš suskaičiavau tiek.)
Vis dar užduodu sau klausimą – ar klounai (kaip ir tikroviškos lėlės) žmogui yra baisūs iš prigimties – kažkas, kas turėtų džiuginti, bet vietoje to sukelia siaubą? O gal tokį jų įvaizdį sukūrė visa stereotipizuojanti mass media?
Treileris gal ir ne iš originaliausių – ką, tikėtina, galėsime pasakyti ir apie patį filmą. Bet ar galime teisti filmą vien už tai, kad jame šaltakraujis žudikas medžioja paauglių grupelę? Tai būtų tas pats, kas pavadinti filmą neoriginaliu vien todėl, kad jis apskritai yra filmas!
Pradžia priminė seną gerą mažo biudžeto Jack in a Box – klasikinis netikėtas jumpscare’as, įžanga, ir toliau viskas taip, kaip priklauso vadovėliniam siaubo filmo treileriui: klounas žudikas, kruvinos šakės ir paslaptingas kukurūzų laukas – neoriginalu, tikėtina, bet vis tiek beprotiškai gardu!
Mane į kino salę įvilioti nėra sunku, o kai rodo siaubiaką – atbėgu pats kaip šunytis.
Todėl klusniai sėdėsiu kino salėje ir mėgausiuosi ner ir veinu neoriginaliausių siužetų kino istorijoje.
Ir žinot ką? Esu tikras, kad man patiks.
„Klounas kukurūzų lauke“ bilietai čia.
Tai tiek apie gegužę, esu tikras, kad bent kažkas užkabino, o jei ne, eik per daug neapsikraudmas, juk šiaip ar taip, kinas - visada gera idėja… Susitiksim kine!