Birželio filmai. Žanrų popuri kiekvienam skoniui arba kaip Apollo vasarotojus nuo ežero kranto atgal į kiną viliojo...
Ką gi, šį kartą be didelių įžangų – naujas mėnuo, nauji filmai, naujos taip visų laukiamos NE kino kritiko prognozės (bent mano mama sakė, tikrai laukia ir visada skaito – o ko daugiau galiu norėti? Dar sakė, kad aš pats gražiausias). Saulėtąją gegužę kino teatrai mus džiugins dar viena live action (ei, gal jau užteks? Nėra kad man nepatiktų, bet reikia ir dar kažką rodyti, ne?), kai kas iš Stephen'o King'o kolekcijos, gera animacija ir kraują stingdantis siaubas. Kaip visada – turim vieną filmą, kuriam mano širdyje vietos nėra, bet kamon, tam ir yra žanrai. 3...2...1... pastreilerinam su laukiamiausiais mėnesio filmais!
Kaip prisijaukinti slibiną
Kas gi nematė seno gero How to Train Your Dragon? Nerealaus populiarumo DreamWorks animacinis serialas su keturiais sezonais ir trys pilno metro animaciniai filmai – ar ką nors dar stebina, kad į ekranus braunasi šviežutėlė live-action slibinų dresuotojų versija?
Manęs tai nė kiek nestebina, bet, žinot, aš gana gudrus…
Po itin kontraversiško ir tiek pat nevykusio (o aš gi jus, gerbiamieji, buvau perspėjęs – nieko gero nelauk) Disney išstojimo su Snieguole ir daug taiklesnio to paties Disnėjaus šūvio su Lilo ir Stiču, DreamWorks (ar Universal? Kuris čia pagrindinis? Į mane nežiūrėkit, aš tai tikrai nežinau, aš tik paprastas žiūrovas) mus pasitinka su dar viena live-action adaptacija – šį kartą (dadadam) How to Train Your Dragon, arba Kaip prisijaukinti slibiną.
Aš mėgstu live-action adaptacijas… Jau visi žino – siaubiakai, fantasy ir live-action yra tikrai mano kino arbatos puodelis, ir šitų aš nepraleidžiu niekada! Prisipažinsiu – net tą nelemtą Snieguolę žiūrėjau su pasigardžiavimu – specialieji efektai, spalvoti vaizdai, dainelės… Vis smagiau negu namie sėdėti!
Apie treilerį nėra daug ką ir kalbėti – tiesiog labai geras treileris. Kadangi siužetą visi puikiai žinom, tai niekas čia nieko nuo nieko ir neslepia… O tiems, kas nekantrauja pamatyti slibinus, iškart paspoilinu – jokios intrigos, viskas lygiai taip pat kaip ir animacinėje versijoje. Gal net per taip pat… Norėtųsi gal bent kokio rago papildomo ar plunksnos kokios… Na ir aišku – Gerard'as Butler'is rūsčiojovado Stoiko vaidmenyje (jis, berods, jį ir įgarsino animacinėje versijoje, o gal ir ne… negi dabar googlinsim..?) bei ikoninė „rankos ant slibino nosies“ scena – vyšnios ant torto!
Žiūrėsiu kartu su jumis paskutinėje kino salės kėdžių eilėje, krimsiu spragėsius, bus tikras smagumėlis!
„Kaip prisijaukinti slibiną“ bilietai čia.
Gyvenimas pagal Čaką
Va taip, mielieji, dužta svajonės… Ir netikėtai jų vietoje gyvenimas tau paberia kažką visai netikėto, bet ne ką mažiau džiuginančio!
Taip būna, kai pamatai Stephen'o King'o vardą titruose ir jau ruoši prakaituotus delnus prisidengti akim žiūrint dar vieną atmosferinę siaubo juostą, pastatytą pagal vieną iš kraujo stingdančių siaubo karaliaus novelių (nesakau, kad niekada nenuvilia, bet dažniausiai vienaip ar kitaip susižiūri), o gauni… Gauni nuostabaus grožio anonsą, kuris nors ir nedaug ką pasako apie patį filmą, bet primena – Kingas yra parašęs ir labai netgi kokybiško NE siaubo (per Žaliąją mylią ar Pabėgimą iš Šoušenko tai jau tikrai ašaras į kaimyno megztinį šluostėmės kone kiekvienas).
Mane, jei atvirai, šiame kontekste dar labiau nei Kingo sudomino scenarijaus autoriaus Mike’o Flanagan'o persona – juk siaubo filmų gerbėjų (ar bent jiems prijaučiančių) gretas jau kone dešimtmetį drebina ne tik Netflix hitais tapę The Haunting of Hill House, Midnight Mass ir my personal favourite – The Fall of the House of Usher, bet ir didžiuosiuose kinuose sublizgėję siaubo šedevrai (gerai, šedevrai gal per stipru, bet nesugalvojau kaip sakinį užbaigt) – tokie kaip Oculus ar Hush.
Nespoilindamas pasufleruosiu, kad centrinis juostos veikėjas – vyrukas vardu Chuck'as (nustebot?) – ir trys trumpo jo gyvenimo etapai, kuriuose jo santykis su savimi, su aplinkiniais ir… pasauliu! Juk net menkiausias mūsų žingsnis garsiai aidi visatoje! Gražu, tikrai.
Puikus anonsas, kažką primena, bet ką – nepasakysiu, o gal ir neprimena nieko… Gražu ir tiek!
„Gyvenimas pagal Čaką“ bilietai čia.
Elio (Pixar)
Ak, Pixar… Jei yra čia tikrų 90s kids, tokių kaip aš, tai prisiminsit, jog prieš gerų 20 metų visi telefonuose turėjom kokį nors linksmą trumpametražį mp4 formato Pixar filmuką, per kurį į mygtukinį telefoną nebetilpdavo nė nauja mamos žinutė, kad namuose trūksta varškės! Anyone?
Turbūt nėra nė vieno animacinio Pixar filmo, kuris man pasirodytų super netikęs – yra, žinoma, tikrų šedevrų – Monsters Inc, The Incredibles ar Up, ar visai vidutiniškų projektų kaip Planes, bet kone kiekvienas Pixar kūrinys yra tikra animacinė kelionė, todėl vien jau žodis Pixar man automatiškai sukelia šypseną.
Todėl kai man pakišo geltoną voką su filmų, kuriems rašysiu rekomendacijas šį mėnesį, pavadinimais (juokauju – jokio voko, žinoma, nebuvo, emailą gavau ir tiek žinių… bet kaip būtų smagu vokas TOP SECRET, tiesa?), o jame radau dar vieną kūrinį iš Pixar – iškart žinojau, kad man patiks (galit vadinti išankstinėm nuostatom, bet objektyvumo čia niekas jums ir nežadėjo).
Tai vat, Elio (ayyy, esu super excited) – paprastas žemietis keistuolis berniukas gyvena fantazijų pasaulyje (klasika, visai kaip aš), o didžiausia jo svajonė – būti pagrobtam, ne ko kito, o… ateivių! Turbūt nereikia nė spėlioti, kad taip ir atsitinka, ir dabar jo užduotis – išgelbėti žemę ir sustabdyti tikrų tikriausią ateivių invaziją!
Tai net nekomentuosiu per daug – ar matėm tokių filmukų? Taip, visa gausybė. Ar vis tiek bus įdomu ir verta nukeliauti į kiną pažiūrėti? Taip, be abejonės, nėra nė kalbos. Akivaizdu, kad mažiesiems žiūrovams įkrės šiokių tokių vertybių – tikrą draugystę ir meilę, kiek mažai reiškia išoriniai skirtumai, bet, manau, ir už rankos atitempti atsivesti ar patys atėję suaugusieji taip pat turės puikų laiką!
Žiūrim žiūrim žiūrim.
„Elio“ bilietai čia.
F1 Filmas
Yra kelios filmų rūšys, apie kurias man parašyti kažką gero yra… nu labaiii sunku. Galit įsiminti, mieli bičiuliai (jei yra čia tokių, kurie skaito šitas tralaliūškas mano): filmai apie karą, sportą ir gyvenimiškos dramos – not my cup of tea.
Bet darbas yra darbas!
Ar man sunku pažiūrėt anonsą ir sąžiningai parašyti savo nuomonę? Žinoma, ne! Net kai filmas yra sporto drama…
Visų pirma – kas dar nepaspaudė play ant YouTube nuorodos apačioje, tiems, tikėtina, paliks įspūdį aktorių sąstatas (na gal ne visas) – pagrindinius lenktynininkų vaidmenis atlieka ne kas kitas, o legendinis Brad'as Pitt'as (ar reikia jums čia dar filmų reference’ų, kukuliai, ar patys susigaudysit, kas čia toks ir kur mes jį matėm?) ir kiek mažiau Lietuvos auditorijai žinomas Damson Idris (Snowfall, Swarm). Dar čia sutiksime nesenstantį Javierą Bardemą, o kas tikriems lenktynių fanams – siurprizas – filmo kūrybinėje grupėje ir pats Lewisas Hamiltonas! Wooohooo! (man tai čia joks wooohooo, bet smagu, kad kažkam woohoo)
Ir atvirai kalbant… Dievaži, jau tris kartus ištryniau, ką parašiau, nes čia visai ne tai, ko tikėjausi. Po sunkios avarijos F1 palikęs Sonny Hayes (Bradas Pittas) komandos savininko pakviečiamas grįžti atgal – tiek supratau tikrai. O toliau tenka susigrumti ne tik su gerokai jaunesniu priešininku, bet ir su pačiu savimi (ot gerai čia prikūriau poetiškai, ane? Bet panašu, kad būtent toks siužetas – lenktynės, avarijos, tarpasąmoniniai ir visiniai konfliktai and all that jazz…)
„F1 Filmas“ bilietai čia.
28 metai po
„Paskutinį filmą išsirink pats, tik gal ne siaubo“ – va tokį prierašą gavau, ir ne akimirkos nedvejojau jo paisyti. Juolab, kad birželis mus pradžiugins ne šiaip kokiu banaliu siaubo filmu apie klouną žudiką su benzininiu pjūklu ar apsėstą namą, o kone labiausiai netikėtu ir ne ką mažiau laukiamu vienos ryškiausių žanro franšizių siaubo filmų istorijoje! (paskutiniu metu tiesiog lyja tęsiniais, ne?)
Iš tikro turiu labai daug ką pasakyti tiek apie pirmas dvi filmo dalis, tiek apie patį anonsą, todėl įsitaisykit:
Visų pirma – nors iš siaubo filmų zombių subžanras man patinka mažiausiai, 28 dienos po ir po jo sekęs tęsinys (28 savaitės po) yra kone mėgstamiausia mano siaubo franšizė, kažkada supažindinusi mane (ko gero, ne tik mane) su kraugeriais zombiais ir talentinguoju Cillian'u Murphy.
Antra – kaip smagu, kai tokie tolimi tęsiniai sugrįžta! Jie visada vienaip ar kitaip suveikia kino salėse dėl nostalgijos, net jei ir nebūna patys sėkmingiausi projektai.
Na ir trečia – koks anonsas! Gosh, pažiūrėkit į šitą mažulį – fone skambantis takelis parinktas neatsitiktinai – Rudirard'o Kipling'o (taip, to paties, kuris parašė Džiunglių knygą) eilėraštis Boots, atspindintis žygiuojančio britų kareivio mintis, yra ko gero pats nemaloniausias ir kartu tinkamiausias mano girdėtas treilerio soundtrackas – paklausykit, tikrai šiurpsta oda. Ne, ne rimtai - įsijunkit treilerį ir paklausykit, super unsettling.
Treileris taip pat sulaukė daug dėmesio dėl neva šmėkštelėjusio zombiu virtusio Cillian'o Murphy (internetas tiesiog šėlo), bet ups – ten visai kitas aktorius (Angus'o Neill'o, bet panašumo yra).
Juostos įvykių epicentre – tėvas ir sūnus, keliaujantys iš izoliuotos išgyvenusiųjų nuo zombių apokalipsės salos į žemyną. Na, o toliau – kaip pridera – zombiai, kraujas, žudynės… Kažkas man kužda, kad pagrindinė problema – ne zombiai, o likę gyvi žmonės. O gal tiesiog žiūrėjau per daug Walking Dead…
Vienaip ar kitaip – sužinosim tik kine. Ten ir susitinkam!
„28 metai po“ bilietai čia.
Tai tiek iš manęs apie saulėtąjį pirmą vasaros mėnesį – nepamirškit: per daug saulės kenkia odai, vanduo ežeruose – purvinas, o kelionės į užsienį – brangios. Geriau ateikit į kiną. IKI!