Spalio filmai. Fantastikos tradicija, besitęsianti penktą dešimtmetį, kam antrą kartą skambina juodasis telefonas ir pirmasis “NE kino kritiko” gimtadienis!
Ką gi, laba diena su filmiena, mano mylimi „Apollo“ kino žiūrovai (seniai norėjau duoti jums kokią nors gražią juokingą pravardę kaip „apoliukai“ arba „apoliukščiai“, tačiau bijau, kad gausiu velnių, tai kol kas dar ne, bet jei turit pasiūlymų, kaip galime pavadinti šį mažą kino kultą, siųskit į mūsų IG bei FB paskyras).
Šiandien didi diena, mielieji, – juk „NE kino kritiko“ paskyrai šiandien sueina lygiai metai, tai yra prieš metus susipažinome ir straipsnis po straipsnio, palengva tapome neblogais bičiuliais, ir visai nesvarbu, ar jūsų du, ar dešimt, ar tūkstantis milijonų – prisiminkit, kiekvienas mano kvailas nerangus juokelis, kiekviena subjektyvi blevyzga ar pasipiktinimas yra skirti būtent Jums!
„NE kino kritikas“ – visai ne internetinė ar socialinių tinklų paskyra, ne aš, o kiekvienas iš Jūsų!
„NE kino kritikas“, kaip ir „Apollo“ kinas, yra bendruomenė – mamos, tėčiai, seneliai ar gyvūnėliai, visi esame „NE kino kritikai“, juk nuo patogios kino kėdės į ekraną su savo komentarais pirštais badome kone nuolatos ir jau lygiai metus darome tai kartu!
Ačiū ir pasitrilerinam su spalio filmais.
Tronas: Arėjas
Apie tokias per amžius besitęsiančias sci-fi frančizes kaip „Tronas“ galima kalbėti be galo – dažniausiai jos užsidirba didesnę ar mažesnę fanų bazę, vieną kitą kiek nuo kanono nukrypstančią novelę, kelis animacinio ar vaidybinio serialo sezonus ar merchą ant marškinėlių ir džemperių. Bet visi šie epai, kaip antai „Bėgantis ašmenimis“, turi kone antgamtišką savybę – išleisti naują dalį kas 10–20 metų ir naiviai tikėtis, kad seni žiūrovai bus vis dar tiek pat susidomėję siužetu (jau nekalbant apie tai, kad kai kurių žiūrovų gal nebeliks ir gyvų!).
Drąsu tikėti, kad tavo fanas mylės tave ne metus, ne du, o daugiau nei du dešimtmečius! (Taip, atsiranda bepročių kaip aš, kurie laukia „Monstrų biuro“ 15 metų ir į tęsinį eina jau su savo vaikais.) Bet, sutikite, dauguma jūsų neturi nė žalio supratimo, kas tas „Tronas“!
Tai leiskit paspoilinsiu – „Tron“ yra mokslinės fantastikos serija apie žmonių ir skaitmeninio pasaulio susidūrimą, prasidėjusi dar 1982 m. nuo filmo, kuris buvo vienas pirmųjų panaudojęs kompiuterinę grafiką kine: žmogus skaitmeniniame gladiatorių pasaulyje, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko tuo metu dar visai jaunas Jeff Bridges. Po beveik trijų dešimtmečių pasirodė gerokai modernesnis „Tron: Legacy“ (2010) – su legendiniu „Daft Punk“ garso takeliu, kuriame vėl sutikome skaitmeniniame pasaulyje užstrigusį Keviną Flinną (Jeff Bridges), kurį vaduoti atvyksta jo sūnus.
Na, o šiandien kinuose laukia tęsinys – „Tron: Ares“, kuriame siužeto linija, panašu, pakryps priešinga kryptimi – mūsų laukia svečiai iš skaitmeninio pasaulio, atvykstantys į realybę!
Liūdna, kad pagrindiniai antrosios dalies herojai – Kevino Flino sūnus Semas (Garrett Hedlund) ir Quorra (Olivia Wilde) – juostoje, panašu, nepasirodys, tačiau su Jeff Bridges (nežinau kodėl, bet gąsdina mane šitas bičas nuo vaikystės) draugausime jau trečią kartą, o tai yra – penktą dešimtmetį!
Šitame pasimatysim tikrai!
„Tronas: Arėjas“ bilietai čia.
Juodas telefonas 2
Ar dar reikia dvidešimt penktą kartą kartoti, kad man be galo patinka siaubo filmai?
Spėju, kad taip, nes jūs užuomaršos jau seniai viską pamiršot – ir tai, kad aš pasirašau kone kiekvienam šio pasaulio siaubiakui. Bet „Black Phone“ yra vienas nedaugelio, kuris manęs visai nesužavėjo, todėl ir iš šitos dalies nieko nesitikiu.
Įžeisti nieko nenoriu, bet come on – šitą „vaikiškų siaubo pasakų“ madą reikėjo užraukti dar tik įsibėgėjusią 2015-aisiais. (Nieko neturiu prieš „It“ sagos atgimimą ar „Stranger Things“, nors tarp anų rasti 5 skirtumus būtų sudėtinga, apie tai jau ir “Pietų parkas” pasisakė, tai tyliu), bet čia yra ne siaubo franšizės, o siurpios pasakos vaikams prieš miegą.
„Black Phone“ man yra panašaus tipo juosta – daugiau pasaka su gražia pabaiga, kur pagrindinis herojus atranda vidinę stiprybę „along the way“ (duuuh, duokit kraujo, duokit jum scare’u) ir yada yada yada, kaip sako amerikiečiai.
Na, reikia pripažinti, treileris kiek daugiau žadantis negu pirmos dalies – veiksmas persikelia į vaikų stovyklą žiemos metu, juodasis telefonas ir keistasis vaikų pagrobėjas, kurio veido mes nematėme, bet visą laiką jautėme talentingojo Ethan Hawke buvimą šalia, grįžta į Finney ir jo sesės gyvenimus per sapnus (ar mes nuklydome į Guobų gatvę, m?).
Na gerai, įdomu, ir veikėjai kiek paaugo… Gerai jau… Ateisiu aš į tą filmą. Paruoškit man bananinių spragėsių ir „Coke Zero“… Nors geriau paprastos „Colos“ – vasara baigėsi, galima ir atsisegti tą džinsų sagą…
„Juodas telefonas“ bilietai čia.
Jei ne tu
Paskutinį kartą, kai rašiau apie romantinę komediją, visas ofisas man plojo (rimtai, nemeluoju… na gerai, meluoju nebent dėl ofiso, nes ten aš net nedirbu). Bet mano tiesioginė vadovė tikrai išsižiojo ir man tekto padėti rinkti jos žandikaulį nuo oranžinio “Apollo” salės kilimo. Ir ne todėl, kad kažką labai gerai parašiau – tiesiog kartais net man, „NE kino kritikui“, patinka romantinės komedijos! (Arba bent jau jas galiu ramiai vieną kitą išžiūrėti nenuslystant į telefoną.)
Ir čia, brangieji, NE tas atvejis. (NE kino kritikas - NE tas atvejis, supratot juokelį? Leitmotyvas toks wink)
„Regretting You“ yra ne šiaip dar viena romantinė drama – tai ekranizacija. O ekranizacijoms, kaip žinia, tiek kritikai, tiek žiūrovai dažniausiai būna negailestingi.
Trumpai apie siužetą: netikėta avarija nusineša Morgan vyro ir sesers gyvybes, jos ryšys su dukra Clara visiškai subyra. Morgan ima atrasti skaudžias paslaptis apie savo santuoką (jau sudomino arbatėlė šita..), o Clara maištauja ir ieško paguodos santykiuose su nauju vaikinu, kurio motina nepriima. Išdavystės, netektys – gal visai ir įdomu.
Treileris perkrautas viso ko, jame daug veikėjų, kelios siužetinės linijos, neaiškūs tarpusavio ryšiai, kažkokie (gal ir neblogi) juokeliai – vietomis labiau romantinė košė nei drama.
Padovanokit bilietą ir eisiu kartu su jumis, bet šiek tiek scrolinsiu viena akim…
„Jei ne tu“ bilietai čia.
Bugonija
O čia, mielieji, šio mėnesio highlightas, vyšnia ant torto. Esu nekuklus graikų režisieriaus Yorgos Lanthimos („The Lobster“, „The Killing of a Sacred Deer“) gerbėjas. Gal tik paskutinis jo filmas „Poor Things“ man tokio įspūdžio nepaliko, bet sužiūrėjau jį su malonumu, nes Emma Stone yra mano „spiritual animal“ dar nuo 2011 m. išėjusio ir taip mano mėgstamo „The Help“.
Kiekvienas Lanthimos filmas yra meno kūrinys – nuo fantastiškų idėjų iki sąmoningai bejausmių dialogų, leidžiančių žiūrovui pačiam spręsti, kas yra antagonistas, o kas protagonistas (čia toks fancy būdas vadinti blogiukus ir geriukus).
„Bugonia“ – du sąmokslo teorijomis mintantys pusbroliai pagrobia stambios farmacijos CEO, įsitikinę, kad ji – žmogumi apsimetanti ateivė. Atrodytų, psichologinis trileris apie pagrobimą, gal įkaitų dramą, bet anonsas leidžia suvokti, kad ne viskas taip paprasta – čia dar neaišku, kas ką pagrobė, aš vis galvoju, ar nebus ji ateivis, kas ten žino.
Mažokai čia parašiau gal, bet filmas tikrai mano favoritas!
Net nežinau, ką pasakyti, ne to, kad aš tikrai žiūrėsiu šitą filmą kine.
„Bugonija“ bilietai čia.
Flykas
Pastaruoju metu animacinių filmų, kurie man nepatiktų, beveik nemačiau, o gal ne tiek daug jų ir žiūrėjau… Sukurti prastą animaciją šiais laikais reikia dar labai pasistengti (kaip „Ledynmečio“ kūrėjai su paskutine dalimi – nežinau, ar ji išvis buvo rodoma kino teatruose, ar tik paleista tiesiai į TV).
Animacija neriboja nei efektai, nei kastingas, nei socialinė polemika, kuri jau pakišo koją ne vienam „Disney“ live action projektui.
O dabar – „Fleak“. Treileris atrodo puikiai. Filmas pasakoja apie paauglį Tomą, kurio gyvenimą sukrečia nelaimė – jis netenka galimybės vaikščioti. Prikaustytas prie lovos, Tomas netikėtai sutinka draugišką padarą iš kito pasaulio – Fleaką, kuris suteikia jam galimybę vėl atsistoti ant kojų, bet viskas turi savo kainą – už tai teks susidurti su pabaisa, gimusia iš paties Tomo šešėlio.
Graži animacija, įtraukianti istorija apie tikras žmogiškas vertybes, kvapą gniaužiantis siužetas, bet nuspėjama pabaiga.
Na bent jau aš, kaip tikras savo srities profesionalas, jau užuodžiu tokiems siužetams būdingą saldžiai rūgščią pabaigą su moralu ir mažam, ir dideliam… Bet kaip jau metus jums kartoju – animacija visai šeimai yra ne nekomercinio kino festivalio prizininkai, o tik ANIMACIJA VISAI ŠEIMAI (sąmoningai kartoju, netaisykit).
Šitame irgi pasimatysim!
„Flykas“ bilietai čia.
Tiek apie spalio filmus, na o dabar marš susidaryti artimiausio mėnesio kino tvarkaraščio (kaip anksčiau braukydavom “Savaitė su TV” – juk yra begalė filmų, vertų dėmesio! Iki kito karto.