Gruodžio filmai. Filmas apie filmą arba kaip mane sužavėjo romantinės kino juostos treileris.
Už lango žibant pirmajam sniegui, Apollo repertuare sužibo ir keli nauji filmai, mūsų laukia kai kas išties grandiozinio, kai kas stingdančio kraują ir kai kas, ko galėtų repertuare ir nebūti (juokauju, puikūs visi filmai, bet dėl skonio nesiginčijama wink wink), vienintelis mano nuogąstavimas, kad artėjant gražiausioms metų šventėms neturiu jums pasiūlyti nė vieno Kalėdomis kvepiančio filmo…
Įsikūnijimas. Ugnis ir pelenai
Yra filmų…
Nežinau kiek kartų jau esu pradėjęs taip savo šitas mėgėjiškas kinematografinės šapaliones, bet na tikrai – yra filmų… Yra filmų, kurių nei pristatinėti, nei aprašinėti, nei komentuoti nėra prasmės…
Tiesiog who am I (čia lietuviškai būtų kas aš toks :) ), ir iš tiesų kas aš toks, kad dar kartą pasakočiau Jums mano mieli kino filmų gražuikai koks amazing yra Avataras (NET jei siužetas ir yra kiek panašus į Dances with Wolves, NET jei yra kažkiek nuspėjamas ir NET jei ir primena kažkiek labiau kosminę Romeo ir Džiuljetą), bet jei kam įdomu, tai kai pirmą kartą ėjau į Avatarą dar gūdžiais 2009 su savo personaliniu kompu ir Windows XP kišenėje, tai būtent taip ir jaučiaus – kaip pasakoje!
Nežinau ar čia vieta mano filosofiniams išvedžiojimams apie žmogaus sąmonės vingius ir norą pabėgti nuo pilkos dūsinančios kasdienybės mažoje spalvotoje dėžutėje, bet turbūt kartais būtent to ir reikia – kelioms valandoms pabėgti į pasaulį, kuris net iš tolo neprimena to, prie ko jau esi įpratęs – ryškiai rožinis Pandoros dangus, švytintys tamsoje augalai, dar nematyti plėšrūs ir žolėdžiai gyvūnai besislepiantys prieblandoje…
Ar reikia priminti siužetą? Na nebent visiškai atsilikusiems (nuo kino naujienų) kukučiams keliais žodžiais priminsiu, kad Avataras nukelia mus į Pandoros planetą, kur pirmoje dalyje mums pristatė mokslininkus, persikeliančius sąmonę į sintetinius planetos gyventojų navių kūnus, antroje dalyje susipažinome su vandenyje gyvenančia navių (gal turėjo kitokį pavadinimą, negi dabar guglinsiu…), o šiandien, kaip jau sufleruoja pavadinimas, mūsų laukia pažintis su ugnies gentimi ir toliau besitęsiantis karas su kolonizatoriais.
„Įsikūnijimas. Ugnis ir pelenai“ bilietai čia.
Anakonda
Prieš pradėdamas norėčiau tik pasiteirauti greitai: Ar dar kas nors deda smailą xD? Nes va tokį smailą ir norėčiau įvašuot šitam filmui.
Nėr, nežinau kaip man reikia sureaguot. Dar mano nesuvaidintą (ar kažkiek suvaidintą) nuostabą pamatysit ir mano sekančiame reelse (ir taip, yra mano reelsai Apollo Insta profilyje, kai kurie geresni, kai kurie mažiau geri, bet visi verti dėmesio – palaikom kur jūsų rankos).
Žinoma, reikia pabrėžti, kad 1997 m. Anaconda (kaip ir kiti to meto creature feature flickai su krokodilais, rykliais ir gyvatėm) bei jos saugėlės Anakonda 2 buvo gana populiarūs devintojo dešimtmečio siaubo/nuotykių flickai (ir absoliučiai trašiniai dar 3 sequelai, besitęsiantys iki kone mūsų dienų).
Treileris juokingas ir gana entertaining, bet tokį treilerį aš irgi jum sušukčiau greitai – keli juokeliai nutilus muzikai prieš pasikeičiant kadrui, tinkamai parinktas soundtrackas, kelios spalvingos scenos – ir voila!
Šiaip turiu aš išankstinių nuostatų prieš šitą filmą, nežinau ar dar reikia pabrėžti, kad tai yra filmas apie tai, kaip filmą (I know, I know), tai yra kaip filmavimo komanda keliauja į Amazonės džiungles filmuoti aukščiau minėtų anakondos filmų remake’o, kur sutinka tikrąją anakondą (gerai, dabar kai rašau, skamba visai fun, bet vis tiek balansuoja tarp absurdo komedijos ir tikro absurdo, žiūrėsim į kurią absurdo pusę nusvers svarstyklės).
Na, o dar Jack’as Black’as…
Tai vat šita siaubo komedija (nežinau ar galima pavadinti siaubo, gal visgi tiesiog komedija) mūsų laukia ateinantį mėnesį – ar sutiksi mane kine? Turbūt ne, bet savo žiūrovą suras.
„Anakonda“ bilietai čia.
Penkios naktys pas Fredį 2
Gerai, žadėjau daugiau niekada nekartoti niekam, kaip man patinka siaubo filmai BET (visada yra bet), visada yra tikimybė, kad atsiras bent vienas naujas straipsnio (ar galima vadinti šitas rašliavas straipsniu, o kas išvis yra straipsnis..?!)Tai jei yra bent vienas naujas, tai primenu – siaubo filmus, kukuliai, aš žiūriu net pačius prasčiausius ir žemiausiai įvertintus siaubo filmus, glaudau juos lyg saulėgrąžas (liaudyje vadinamas sėmkėmis) ir net visišką trašą sužiūriu su didžiausiu malonumu.
Su Five Nights at Freddy’s susipažinau dar visai jauniklis, kai su kraujo ištroškusiais animatronikais mane supažindino žemos grafikos online žaidimas (tais laikais tokie buvo madoj – Slender Man, Five Nights at Freddy’s, SCP – Containment Breach) ir nepaisant to, jog priešistorė apie mirusių vaikų sielas, uždarytas gyvūnus primenančiuose mechaninių robotų kūnuose apleistoje užkandinėje, yra gan pa, iš jos sugebėjo padaryti visai padorų siaubo filmą su gana neblogu aktorių sąstatu – mums iš Bado žaidynių puikiai pažįstamas Josh’as Hutcherson’as, gražuolė Elizabeth Lail iš netflixinio You ir žinoma senas geras Matthew Lillard’as, kurio pristatinėti turbūt nereikia…
Antrosios Five Nights at Freddy’s dalies veiksmas vyksta praėjus metams po pirmojo filmo įvykių. Miestas bando pamiršti praeities tragedijas, o Mike’as ir pareigūnė Vanessa stengiasi apsaugoti Mike’o seserį Abby nuo tiesos apie tai, kas iš tikrųjų nutiko. Tačiau Abby vis dar jaučia stiprų ryšį su animatronikais ir slapta grįžta į apleistą piceriją… Na, o nuo čia jau kaip viskas aišku…
Šiaip atrodo visai nieko, todėl jei nesutiksi manęs premjeroje, tai kuriuo nors metu, kai bilietai pigesni, ateisiu pažiūrėt ir aš.
„Penkios naktys pas Fredį 2“ bilietai čia.
Kempiniukas Plačiakelnis. Kelnių paieškos
Nepykit aišku, bet jei apie prieš tai buvusius filmus buvau skolingas Jums kažkokią kino preliudiją, tai čia, atleiskit už įžūlumą, iš principo nė žodžio Jums nepasakosiu, kempiniuką turbūt visi puikiai pažįstat.Pasakysiu tiek, man 32 metai ir kempiniukas jau kone du dešimtmečius yra pirma svaista nuo depresijos. Suaugti buvo nelengva ir kai kuriuos dalykus aš drąsiai nešiausi į jei ne visai pilką, tai tikrai mažiau spalvotą suaugusiojo pasaulį, todėl vis dar mielai žiūriu kempiniuką rytais prieš darbą ir man vis tai vis dar atrodo visiškai genialus animacinės komedijos šedevras, nors mano močiutė jo tiesiog pakęst negalėjo (kaip gali personažai būti kvadratiniai – smegenų lydimas ir vaikų zombinimas).
Kalbant apie pilno metro kempiniuko filmus, tai atvirai galiu pasakyt – jei būtų mano valia – būtų ramiai sau toliau varę su serialu be jokių filmų – niekam tie filmai nepasiteisino, net Simpsonams, o dar tas kompiuterinės animacijos momentas… bet turim ką turim, su tuo ir dirbam. Galų gale reikia prisiminti, kad paskutiniam kempiniuko filme matėm net Keanu Reeves’o cameo, o pats John’as Wick’as belekur tikrai nesifilmuoja…
Naujas kempiniuko filmas pasakoja apie tai, kaip mūsų mylima geltona kempinė, pavargęs norėdamas įtikti Ponui Krabui ir parodyti, kad gali, leidžiasi ieškoti legendinio Skrajojančio Olando, mums jau gerai pažįstamo žaliojo vaiduoklio pirato, keliančio siaubą visai Bikinio įdubai.
Bus smagu. Tikrai. Todėl tikrai ateisiu pažiūrėti ir aš. Ir ne kur kitur, o Apollo, juk mes čia turim ir žvaigždžių kėdes su elektriniais reclaineriais, bananų skonio spragėsių…
„Kempiniukas Plačiakelnis. Kelnių paieškos“ bilietai čia.
Mirk, mano meile
Apie šitą filmą daug nepasakosiu. Ir visai ne todėl, kad būtų nepatikęs treileris. Tiesiog šis atmosferinis anonsas yra skirtas ne man, o Jums.
Ir tai nereiškia, kad kiti treileriai skirti kažkam kitam, bet kai kurie treileriai (kartais net ne pačių geriausių filmų) yra atskira meno rūšis, ir pastebėti kažkokias detales, išduodančias galimas užuominas apie siužetą, pajausti atmosferą ar susidaryti įspūdį apie veikėjus yra jau žiūrovo reikalas, o ne kažkokio kino kolumnisto.
Galiu tik keliais žodžiais užsiminti, ką pamatysite paspaudę nuorodą apačioje – nuostabus aktorių sąstatas – puikioji Jennifer Lawrence ir Robert’as Pattinson’as (kurį aš visada mintyse vadinsiu Edvardu, nepykit, bet aš senos kartos žmogus), mano nuo vaikystės taip mylima Sissy Spacek, palaipsniui auganti įtampa, meilė virstanti neapykanta, pamišimas – visa tai paveikslas, kurį mums atveria trumpas dviejų minučių anonsas…
Mano patarimas – nueikit į šitą filmą, aš esu tikras, kad bus nuostabu.
„Mirk, mano meile“ bilietai čia.
Tiek iš manęs, mielieji, palinkėsiu tik susipirkti visas dovanas iš anksto, o kai lauke pasidarys šalta, nepamirškit – kaip šilta ir jauku Apollo kino salėse…
Beje, čia į kino salę galima užsisakyti arbatos… Iki!