Sausio filmai. Ar kas nors prašė Grenlandijos tęsinio, Amandos ir Sydney grožio kartų dvikova ir pažintis su lietuvišku arkliu
Grenlandija 2: Migracija
Šiaip galiu tik komplimentą pasakyti savo senam draugui Gerardui Butler’iui – nu bičas tiesiog nesensta, gražu žiūrėti. Man jis jau 300 atrodė pavargęs (trylikos metų man trisdešimt atrodė jau gyvenimo pabaiga), o čia – žiūrėk – vis dar puikiai funkcionuoja: pykšt, pokšt, kūlverstis, burpis, amazing. Kiek tam vyriškiui – 60?
Na gerai, grįžkim prie filmo. Visiškai nuoširdžiai sakau ir nemeluoju, kad mačiau aš pirmą šito filmo dalį kine. Prisimenu kaip šiandien – visiškai nežinodamas nei apie ką bus filmas, nei kas jame vaidins, bet kodėl taip buvo – prisiminti negaliu. Ar tai buvau apakintas meilės pirmame pasimatyme, kuris, deja, niekasa neperaugo į antrą, ar gal ėjau su kažkokia draugų grupe tiesiog „už kompaniją“ – sunku pasakyti. Tik pamenu, kad filmas manęs visai nesužavėjo, o savo amerikietiškumu priminė bet kokį filmą, kuriame vaidina Dwayne’as Johnson’as Uola, tik... Na tik be uolos.
Tai va tiek. Ar buvo blogai? Ne. Ar buvo gerai? Irgi ne.
Panašu antras filmas seka loginėmis pirmojo filmo pėdomis - praėjus keleriems metams po pasaulį nusiaubusios kometos katastrofos, žmonijos likučiai vis dar kovoja dėl išlikimo. John'as Garrity kartu su šeima paliko saugų bunkerį Grenlandijoje ir leidžiasi į pavojingą kelionę per sugriautą Europą, ieškodami naujų namų ir galimybės pradėti gyvenimą iš naujo.
Tačiau (surpirse - surprise) pasaulis, į kurį jie grįžta, yra dar žiauresnis – chaosas, riboti ištekliai ir žmonės, pasirengę bet kam, kad išgyventų. Kelyje šeimai tenka kovoti ne tik su negailestinga aplinka, bet ir su moraliniais pasirinkimais, kurie gali kainuoti gyvybes.
„Grenlandija 2: Migracija“ bilietai čia.
Primatas
Visi žino, kaip mėgstu siaubo filmus – draugai, šeima, net mano Meino meškėno veislės katinas Karlas. O jūs, mano mieli kino žiurkiukai, tai jau tikrai turėjot būt šitą pamoką išmokę. BET yra vienas „bet“, apie kurį dar niekam nepasakojau - slapčiausias mano „bet“ iš giliausios mano kino fano sielos kertelių… Aš nemėgstu siaubo filmų apie gyvūnus (išskyrus apie ryklius – tuos tai mėgstu dar ir kaip, nuo Jaws iki The Shallows, stabtelint tarpinėse stotelėseprie 47 Meters Down ar Deep Blue Sea).
Tai va – šitas apie beždžionėlę, kuri staiga suprato, kad yra too smart lakstyti žmonėms ant pavadėlio? (visai kaip aš savo buvusiuose santykiuose wink wink). Nu praktiškai „Beždžionių planeta“ – horror edition.
Kita vertus, kinas apie mokslinius eksperimentus visada buvo daugiau nei subžanras. Tai tradicija, besitęsianti nuo tokios ankstyvosios mokslinės fantastikos kaip „Daktaro Moro sala“ iki modernesnių trilerių – Lozoriaus efektas, Raudonos šviesos. Tokiuose filmuose klausimas niekada nėra „kas įvyks“ – šitą mes jau puikiai suprantam, ne durneliai čia susirinkom – o veikiau „kada“. „Primate“ akivaizdžiai žaidžia būtent šioje teritorijoje: mes žinom, kad draugiška beždžionėlė staiga tampa kraugere žudike, bet va nuo kelinto banano viskas prasidėjo ir kas jai jį davė?
Siužeto centre – slaptoje tyrimų laboratorijoje vykdomas eksperimentas, kuriuo siekiama genetiškai patobulinti primatus, suteikiant jiems aukštesnį intelektą ir problemų sprendimo gebėjimus. Projektas turėjo tapti proveržiu medicinoje ir neurologijoje, tačiau vienas bandymų subjektas išsivysto kur kas greičiau, nei mokslininkai numatė (kas galėjo pagalvoti?).
Kai viena iš beždžionių pradeda rodyti savarankišką mąstymą, emocijas ir net moralinius sprendimus, situacija tampa nekontroliuojama. Įvyksta pabėgimas, o kartu – grandininė reakcija, kelianti grėsmę ne tik laboratorijos personalui, bet ir platesnei visuomenei ar net žmonijai.
„Primatas“ bilietai čia.
Viškis Piškis ir švilpiko paslaptis
Dabar pasakysiu: „aš juk didelis animacinių filmų mėgėjas“, o tada kas nors man šaus – „ką tik sakei, kad mėgsti siaubiakus, prieš tai trilerius, o dar prieš tai – maginę fantastiką…“ Bet ar gali mane kaltinti – aš tiesiog mėgstu daug įvairių filmų oh well. Išskyrus romantines komedijas, melodramas, karinius… Bet dabar ne apie tai.
„Viškis Piškis ir švilpiko paslaptis“… Nu kas gali būti blogai su šiuo filmu? Nuostabi nesąmonė apie pusiau vištą, pusiau triušį, bandantį įminti paslaptingą tamsos žiurkėno paslaptį su savo keistuoliais draugais? Amazing. Nuo pirmųjų kadrų aiškiai pasako, koks tai filmas – šviesus, nuotykinis, nuoširdus ir juokingas.
Pirmą dalį mačiau visai netyčia per „kabelinę“ ir jau tada pagalvojau – what a sweet nonsense. Filmukas be cinizmo, be ironijos pertekliaus, be bandymo bet kokia kaina patikti suaugusiems (o šitą problemėlę mes turim pastaruoju metu animacijoje, believe me). Tikrai – net animacija šiais laikais sugeba būti toksiška.
Pagrindinis herojus – pusiau višta, pusiau zuikis – tipinė šiuolaikinio kino ar literatūros kūrinio figūra: netelpa į jokias kategorijas, ieško savo vietos pasaulyje, jaučiasi nepritapęs. Sena tema, pažįstama nuo pasakų iki šiuolaikinių animacinių nuotykių. Nors šiaip (mano galva) gana pigi sėkmės formulė (bet ar manęs kas klausia).
Siužetas gana nesudėtingas – realiai apie jį viską pasako jau pats filmo pavadinimas. Viškis Piškis – pusiau višta, pusiau kiškis, bandantis įrodyti, kad jis vertas būti didvyriu. Sužinojęs apie paslaptingą žemės švilpiką, galintį atskleisti senovinę ir pavojingą paslaptį, pagrindinis herojus leidžiasi į kelionę, kur kartu su ištikimais, bet ne mažiau keistais draugais patenka į pavojingas džiungles. Akivaizdu, kad filme netrūks humoro, chaoso ir komiškų situacijų, kurios nudžiugins mažuosius. Na, o tėveliai… tėveliai ko gero mieliau liks prie kino teatro durų paskrolinti telefonuose ir paskaityti nuobodų laišką (jokiu būdu nesakau, kad taip reikėtų elgtis).
Vizualiai filmas atrodo švarus ir subalansuotas – ryškios spalvos, bet be agresyvaus tempo. Animacija neperkrauta, leidžianti sekti istoriją, o ne tik reaguoti į stimulų ir spalvų laviną, panašu, kad bus gražus filmas apie savęs priėmimą, netobulumą, draugystę ir kitas madingas, bet nesenstančias, nors gal kiek pabodusias, siužeto plotmes.
Tai animacija, kuri gal ir nesiūlo kino revoliucijos, bet siūlo saugų, gerai apgalvotą nuotykį. Tokį, kuris vaikams tampa istorija, o suaugusiems – maloniu bendru buvimu kino salėje su savo mažaisiais, stebint jų besišypsančius veidus.
„Viškis Piškis ir švilpiko paslaptis“ bilietai čia.
Tarnaitė
Nu kai pirmą kartą žiūrėjau treilerį, tai brac, sukaitau net… ai pala, ne treilerį aš žiūrėjau, o buvau kaip garbės svečias pakviestas į sezono atidarymą „Apollo“. Ir ne šiaip sau – juk aš… žvaigždė. Na gerai, aš ne žvaigždė, bet kieno iš jūsų tekstus dar spausdina „Apollo“? Gerai, juokauju – visuomet būsiu jūsų nuolankus kino tarnas...
Kur aš baigiau? Ai, tai va – net sukaitau. Apie ką išvis šitas filmas? Kas čia geriukai, kas blogiukai? Gražuolė, skandalingoji Sydney Sweeney, jau kiek brandesnė, bet nė kiek ne mažiau žavi Amanda Seyfried. Let’s see where this is going.
Filmas, paremtas Freida McFadden romanu, panašu, žada tamsų, klaustrofobišką ir netikėtais posūkiais paremtą psichologinį trilerį. Jis pasakoja apie jauną moterį, kuri įsidarbina namų tvarkytoja pas turtingą, iš pažiūros tobulą šeimą, tačiau už prabangos ir mandagių šypsenų slepiasi įtempti santykiai bei keisti elgesio modeliai. Šeimininkė – nestabili ir manipuliuojanti, o vyras – paslaptingas ir šaltas (romano tarp jo ir tarnaitės spėju nebus, gudragalviai, nes jau matau, kaip kraipot galvas, lyg būtumėt perkandę siužetą, čia - viskas sukasi apie kąžką originalesnio, tik dar nežinau ką). Panašu, kad namuose galioja savos taisyklės, o kiekvienas žingsnis yra stebimas. Praeities paslaptys ima kilti į paviršių – ar tarnaitei gresia realus pavojus? Kas ji išvis tokia? Kam dedasi tuos butafornius akinius? Neaišku niekas, bet ne ką mažiau intirguoja (va ką reiškia geras treileris).
Turtingos poros namai, nepriekaištinga tvarka, nauja tarnaitė su savo paslaptimis – struktūra, kuri kine toli gražu ne naujiena. Bandau sugalvoti, kur aš tai jau mačiau, bet be Desperate Housewives ir Devious maids (kas techniškai net nėra kinas, o serialai) nieko nesugalvoju. Bet veikia ši formulė nepriekaištingai – turčių paslaptys visada on point.
Kiek primena azijietiškų psichologinių trilerių tradiciją, kur svarbiausia ne kulminacija, o emocinis diskomfortas, lydintis visą filmą. Gal net verta paminėti Parazitą?
Turbūt supratot, kad sėdėsiu pirmose eilėse!
„Tarnaitė“ bilietai čia.
Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes
Kai kalba eina apie „tėvyninės“ kilmės produktus, visada turime dvi stovyklas– vieni liaupsina ir giria bet kokį lietuvišką šapelį (juk savi marškiniai arčiau kūno) kiti tuo tarpu, priešingai, supeiks net ir tarptautiniu mąstu pripažintas lietuviškas dainas, knygas ar filmus, nes, suprask, žolė visada pas kaimyną žalesnė...
Aš savo ruožtu, prisipažinsiu, esu tas pirmasis... Man tinka ir lietuviškas techno, ir visi Silva Rerum romanai, ir Vesper. Tik vat tie popietiniai lietuviški serialai… visi tie „Šviesoforai“… nepykit, bet ne.
Ir va su Arkliu Dominyku, deja, mano pažintis prasidės būtent nuo šios jo kelionės į žvaigždes. Kadangi jau sakiau, jog priklausau pirmajai kategorijai ir „renkuosi prekę lietuvišką“, aš pažadu užsimerkti ir nekreipti dėmesio nei į paprastą, net kiek primityvią kompiuterinę animaciją. Juk čia kalba visai ne apie ją, o apie tai, kokius jausmus ji sužadina. O jų čia – begalė.
Anonsas gana linksmas – pasaulį pažinti trokštantis cirko arklys Dominykas ir jo pažintis su įvairiausiomis tikromis bei mitinėmis būtybėmis. Amžinos temos – meilė, draugystė, pasiaukojimas, laikinumas. Panašu ne į paprastą filmą vaikams, o į filosofinę kelionę. Ir čia be skambių frazių galiu pasakyti – kiekvienas ras kažką, ko ieško, juk tas pats žodis mažam žiūrovui gali reikšti viena, o suaugusiajam – visai ką kita.
Nežinau kaip dar apibūdinti, bet panašu, kad tiesiog žiūrėsim gerą lietuvišką filmuką, tikiuosi ir tave tave ten sutikti!
„Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes“ bilietai čia.
Tiek mielieji iš manęs paskutinį kartą šiais metais, susiktisime kitąmet!