Kovo filmai. Visko po truptį arba kaip “mano laikais” filmai buvo geresni…
Nors kalendorinis pavasaris ne už kalnų, už lango užuominų apie kažkokį atšilimą yra lygiai nulis (gal teisūs tie globalinio atšilimo skeptikai — atšalimas čia, ne atšilimas), geroji žinia ta, kad dabar galima ramiai, be sąžinės graužaties, nueiti į kiną ir pažiūrėti kažką išties gero. O gero, mielieji, šį kartą aš jums tikrai turiu ką pasiūlyti — žiupsnelį nemažai žadančios animacijos, šlakelį originalios fantastikos, gabaliuką mano mylimo gotikinio siaubo ir nedidelę dovanėlę dramos mėgėjams. Na, o tikriems kino mėgėjams pavasaris reiškia ir dar kai ką, bet apie tai pasikalbėsime po to, kai pasitreilerinsime su kovo filmais!
Šokliai
Žinot, dažnai pagalvoju, kur dingo sena gera kompiuterinė animacija — gal kiek primityvi, bet tuo pačiu originali tiek savo siužetu, tiek vizualinėmis detalėmis (tokia kaip Shrekas, Monstrų biuras ar Up). Ir žiūrėdamas šį treilerį pagalvojau: pošimts, štai ji! Pixar siurprizas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip lengvas, šiek tiek kvailas nuotykis, bet kuo ilgiau galvoji apie idėją, tuo labiau jauti — čia gali slypėti tas tikrasis „pixariškumas“. Juostos centre mergina Mabel, kurios sąmonė naujos technologijos pagalba perkeliama į bebro kūną, kad ji galėtų bendrauti su gyvūnais ir padėtų sustabdyti statybų projektą, grasinantį sunaikinti jų buveinę (aha, skamba kaip animacinis Avataras, bet treileris to nė kiek neslepia — priešingai, toks ir buvo užmanymas — Avataras tik su bebrais!).Nu juokinga, tikrai, net labai. Norėjau net smailą uždėti, bet prisiminiau, kad ne žinutę rašau, o tikrą tekstą į geriausio Lietuvoje, o gal ir pasaulyje kino Apollo internetinę svetainę. Linkėjimai, mama!
Treileris žada spalvą, judesį, humorą, šiek tiek chaoso ir tą keistą Pixar gebėjimą kalbėti apie labai jautrius ir žmogiškus dalykus absoliučiai absurdišku tonu. Būtent tokiose vietose Pixar dažniausiai pataiko į dešimtuką — kai po kokybiškais juokeliais slepiasi dar ir kažkokia visai prasminga idėja.
Noriu pabrėžti, kad, nors ir labai mėgstu animacinius filmus, pastaruoju metu mažai kas patraukė mano dėmesį (neskaitant „Oskarą“ pelniusio broliukų latvių kūrinio Flow, bet čia jau visai kita kategorija), ir dažnai animaciniai filmai, kaip sako liaudis, iš didelio rašto išeina iš krašto tiek, kad išvis pamiršta, kur tas kraštas buvo. Čia visai kaip su Eurovizija — jokia įmantri suknelė ar mirgančios švieselės neišgelbės prastos dainos (labai norėjau šitą įterpti, atleiskit).
„Šokliai“ bilietai čia
Viskas primena tave
Ką gi, visi mes senstam… Ir tie prieš savaitę prikapsėję trisdešimt ketveri kartu su viena kita papildoma raukšle atnešė ir suvokimą, jog… jog jau nebegaliu jums, mielieji, taip drąsiai teigti, kad dramos ar romantiniai filmai mano DVD lentynoje (jei tokią turėčiau) užimtų paskutinę vietą, juk jau trečią mėnesį plėškinu prognozes ir varvinu seilę būtent šiems žanrams — senatvė, ne kitaip…
Pabrėšiu, kaip neįprasta ir tuo pat metu malonu matyti Maiką Monroe ne siaubo filme, juk daugelio iš mūsų pažintis su ja įvyko būtent šiurpiuosiuose It Follows, Watcher ar Longlegs, ir panašu, ji puikiai tvarkosi su užduotimi, o grėsmė likti siaubo filmų ikona po truputį blėsta (nieko neturiu prieš žanrų ikonas — juk neversim Dolpho Lundgreno vaidinti romantinėse komedijose ar filmuose vaikams; iš Lin Shaye Sinister tikrai jokia lazda neišmuši).
Reminders of Him — drama apie Kenną, moterį, kuri po septynerių metų kalėjimo grįžta į gimtą miestą ir bando atkurti ryšį su dukra, auginamą mirusio vaikino tėvų, kurios beveik nepažįsta, bet susiduria su žmonėmis, kurie jos nepamiršo ir neatleido.
Panašu, jog mūsų laukia lėta juostos dinamika be kulminacijos, kur viskas vystosi palaipsniui — per žvilgsnius, pauzes, įtemptus dialogus (treileris kažkiek primena Three Billboards Outside Ebbing, Missouri). Tokie filmai dažnai veikia ne per siužetą, o per emociją, ir būtent čia slypi pavojus paslysti: jei emocija tikra, žiūrovui ją pagauti gana paprasta, bet per stipriai prispaudus — lengva išgąsdinti.
Jei kūrėjai išlaikys santūrumą ir leis istorijai kvėpuoti, galim turėti stiprų, emocinį filmą, kuris liks su žiūrovu po titrų. Jei ne — bus dar viena drama, kurią prisiminsim kelias dienas. Bet potencialas čia tikrai kažkoks yra, nors kas aš toks, kad spręsčiau — spręsti, mielieji dramomanai, jums.
„Viskas primena tave“ bilietai čia
Projektas „Sveika, Marija“
Labai mėgstu gerą sci-fi, bet geros fantastikos šiais laikais nė su žiburiu nerasi (nu ir ką aš čia išvis kalbu? Geros animacijos nėra, geros fantastikos nėra, filmai mano laikais buvo geresni — gosh, tampu savo seneliu, reiks kažką galvoti… bet ne dabar).
Gana įdomus treileris, tik kažkur man vis tai jau matyta… Ar nebuvo filmo su Adamu Sandleriu, kur jis susidraugauja su milžinišku kosminiu voru? Buvo kažkoks… Na, bet reikia pripažinti, jog nepaisant to atrodo gana įdomiai — astronautas Rylandas Grace’as (Ryanas Goslingas) pabunda vienas kosminiame laive, neprisimindamas nei kas jis toks, nei kodėl atsidūrė už milijonų kilometrų nuo Žemės. Pamažu atgavęs atmintį jis suvokia, kad yra paskutinė žmonijos viltis sustabdyti paslaptingą reiškinį, kuris naikina Saulę ir kelia grėsmę gyvybei planetoje. Bandydamas išgelbėti Žemę, jis netikėtai užmezga ryšį su nežemiška būtybe ir kartu su ja ieško sprendimo kosminėje nežinomybėje (galit, gudročiai, manęs čia neprigaudinėti, nes anotaciją, žinoma, ne pats sugalvojau — išsiverčiau iš internetų).
Nu įdomu, galima dar pafilosofuoti, kad istorija čia bus ne tik apie kosmosą, bet apie vienatvę, atsakomybę ir žmogiškumo išsaugojimą, kai aplink nėra nė vieno žmogaus. Treileris itin patrauklus vizualiai — anonse ne tik efektai, bet ir tylios, erdvios scenos. Spėju, kad kūrėjai labiau pasitiki atmosfera, o ne sudėtinga siužetine linija ar efektais. O tokie pasirinkimai visada veda į stipresnį rezultatą — žiūrovui šiais laikais bet ko nesmaitinsi, mes ne kokie durneliai, nepaimsi mūsų visokiais triokšt keberiokšt.
„Projektas „Sveika,Marija““ bilietai čia
Nuotaka!
Pagaliau kažkas mus lepina gotikiniais projektais — ką tik mano dievaitis Guillermo del Toro padovanojo mums Frankensteiną, gotikinį kinematografinį šedevrą su Jacobo Elordi ir Mia Goth, o čia, žiūrėk, dar vienas noir stiliaus siurprizas!
Tamsus, gotikinis, stilingas projektas, kuris atrodo kaip kažkas tarp siaubo, romantikos ir meno. Puikus aktorių sąstatas, kuriame mums gerai pažįstamas Christianas Bale’as (ar galėjo būti geresnis Frankenšteinas? Aš irgi manau, kad ne), Jessie Buckley iš I’m Thinking of Ending Things, kuri, beje, prieš kelias dienas gavo savo pirmąją BAFTA, ir Maggie Gyllenhaal, kuri, pasirodo, dar ir Jake’o Gyllenhaalo sesė — nu wow, gyveni žmogus ir mokaisi…
Filmas nenukrypsta nuo klasikinės Frankenšteino nuotaikos siužetinės linijos — centre moteris, nužudyta ir vėl prikelta tam, kad taptų Frankenšteino nuotaka, bet vietoje to, kad būtų tik jo nuosavybė, ji tampa pavojinga, savarankiška ir nepatogi nei jam, nei pasauliui, kuris tikėjosi ją kontroliuoti (na, čia tarkim nieko originalaus, nes klasikinę Bride of Frankenstein tematiką jau gvildeno milijonas filmų ir serialų, iš kurių mano mėgstamiausias — Penny Dreadful, iki šiol negaliu atleisti, kad „cancelino“, o ir šiaip feministic reasons dabar itin madinga tematika).
Vizualiai treileris atrodo beveik hipnotizuojantis — tamsa, tekstūra, emocija ir ta keista įtampa, kai nežinai, ar čia komedija, meilės istorija, ar tragedija.
Jeigu kūrėjai sujungs visą šitą estetiką su stipriu siužetiniu stuburu, galim turėti filmą, apie kurį bus kalbama ne tik po premjeros. Šiaip pažiūrėkit treilerį prieš eidami, nes, viena vertus, tokie timburtoniški ar guilermodeltoriški filmai visada atranda savo auditoriją, bet, iš kitos pusės, yra skirti toli gražu ne kiekvienam. Nors dėl vieno galit būti tikri — aš premjeroje sėdėsiu tikrai.
„Nuotaka!“ bilietai čia.