Birželio filmai. Operacija V arba kaip "Apollo" gerais filmais vasarotojus į kiną viliojo.

Ką gi, štai ir sulaukėme taip ilgai lauktos vasaros — iš senų lagaminų ant podiumo keliauja saulės akiniai, glaudės ir plačios vasarinės skrybėlės, o pramogos pamažu persikelia į parkus ir paplūdimius. Neskubėkit džiaugtis, nes (mano ar ne mano dėka, ko gero, kad ne mano) birželis tikrai suskambės labai gerais filmais, todėl apie įdegį galit tik pasvajoti. Jei taip ir toliau — liksim balti kaip vampyrai. 

Netikit? Tuomet pasitreilerinam su pirmojo vasaros mėnesio filmais!

 

Pats baisiausias filmas

Norėjau parašyti: kas gi nežino seno gero Scary Movie, bet ką tik supratau, kad gyvename 2026 metais, todėl DAUG kas nebežino nei Santa Barbaros, nei Pramuštgalvių, nei Scary Movie. Sad šiaip… Kur ritasi pasaulis? Juk kažkada ši siaubo filmų parodijų franšizė ne tik iki pilvo gleivinės pažeidimų juokino legalaus ir nelegalaus amžiaus žiūrovus, bet ir netikėtai padėjo išpopuliarėti ikoniškiausiai siaubo filmų franšizei — Klyksmui.

Todėl JEI kokie Gen Z vaikezai ir nesupranta, ką čia pasakoju, prisipažinsiu — šito filmo laukiu gal net per daug… Nes Scary Movie yra iš tų filmų, kuriuos vaikystėje žiūrėdavau per pasiskolintus DVD, per kompo ekraną, su draugais slapčia nuo mamos, nesuprasdami pusės seksualiai angažuotų bajerių, bet vis tiek žvengdavom taip, kad namuose dardėdavo langai. Nebeliko tokių filmų šiaip — dabar arba visi labai rimti, arba humoras toks atsargus, kad net koktu. Visi visiems visur braižo kažkokias ribas…          

Naujas filmas, kaip visada, eis per ikoniškiausius paskutinio dešimtmečio siaubo hitus — galiu savo ruožtu pasigirti, kad atpažinau kone kiekvieną referencą, tarp kurių — M3GAN, nauji Halloween filmai, man didžiulį įspūdį padarę Sinners ir Weapons bei kt. Treileris atrodo visiška betvarkė, tokia, kokią ją ir prisimenam — lyg kažkas interneto komentarų sekciją būtų pavertę filmu.

Aišku, labai lengva viską sugadinti — ant nostalgijos išvažiuoti nepavyks (nors gal ir pavyks, nes pamatęs Brendą su Cindy kartu vos neapsiverkiau, bet komedijai tai padaryti bus ženkliai sunkiau, juk siužetinė linija nėra konkreti, viskas atsiremia į visiško absurdo humorą). Bet jeigu kūrėjai pagaus tą seną gerą Scary Movie energiją — bus tobula nesąmonė penktadienio vakarui.

Filmas tiems, kurie pasiilgo purvinų bezdėjimo, riaugiojimo ir antro galo juokelių, kurie dėl kažkokios priežasties vis dar juokingi. Galimai ir bus juokingi visados.

 „Pats baisiausias filmas“ bilietai čia.

Žaislų istorija 5

Noriu padaryti prielaidą, kad ši animacinių filmų franšizė Lietuvoje neprigijo. Statistikos departamento puslapyje info neradau, vadovė turėjo aiškiai per daug reikalų ir pasakė man griežtą „vėliau“, todėl info negavau ir iš Apollo. Oh well… Tenka spėlioti. Todėl spėju, kad neprigijo, tai vat ir man neprigijo — ar dėl aiškiai spinduliuojamo amerikietiškumo: astronautai, kaubojai, kilnūs tikslai, ar dėl kažkokių kitų priežasčių, bet man, animacinių epų mėgėjui, turėjo būti tikrai pats garsiausias kasnelis (gal tiesiog reikia imt ir peržiūrėt dar kartą?)…

Todėl kaskart, kai paskelbia naują Toy Story, aš garsiai pagalvoju „duhhh, ganaaa“, o tada pažiūriu į bičiulius, kurie po treilerio sėdi stiklinėm akim ir nostalgija iki žemės graibymo. Tai nežinau, gal problema manyje. Esu tikras, kad kažką ši serija sugrąžins į vaikystę lyg Elono Musko sutvertas kosminis laivas — Woody, Buzzas ir senas geras Endžio kambarys (kuris, beje, filme vaizduojamas jau kiek praplikęs).

Šįkart panašu, kad filmas kabins labai dabartinę temą — vaikus, kuriems žaislai jau nebeįdomūs, nes visas gyvenimas persikėlė į telefoną. Galiu pasakyt, kad rašant šitą tekstą vis tiek kutena pilvą — mano vaikystės mėgstamiausi žaislai: Furbis, LEGO dėžė, šimtai Tamagotchi gyvūnėlių… Kur jie dabar?.. Gerai, šiek tiek nukrypau į šoną… Ir ne, čia ne ašaros, tiesiog kažkas papuolė į akį…

Treileris labai Pixar’iškas — spalvos, humoras, keli jautrūs momentai ir tada kažkur tarp visko emocinių smūgių eilė į paširdžius. Kitas klausimas — ar filmas turės ką naujo pasakyti? Nes ketvirta dalis atrodė kaip labai gražus atsisveikinimas (na, sutikime, atsisveikinti ir atsistoti nuo stalo yra sunkiausia užduotis), o dabar jau truputį bijau, kad nepradėtų melžti franšizės iki paskutinio plastikinio ratuko.

Ko gero, teks nukeliauti pažiūrėti.

„Žaislų istorija 5“ bilietai čia.

Tiesos diena

OMG OMG OMG, pagaliau kažkas mane iš tikro suintrigavo. Jeez, šito jausmo laukiau kaip kokio naujo įsimylėjimo — pagaliau yra dėl ko braukyti dienas ant sieninio kalendoriaus. Ką tik pamačiau iš tikro gerą treilerį, kur nieko nesupratau, ir dar pusę vakaro skaičiau komentarus, bandydamas suprasti, kas čia išvis vyksta. Labai mėgstu tokius filmus — atmosfera ir dialogai čia svarbiau už sprogimus (nors pastarųjų irgi netrūksta), vizualiai viskas labai estetiška, o mano smegenys jau nuo pirmos treilerio minutės bando narplioti kažkokį grandiozinį galvosūkį.

Po paslaptingo signalo ir nežemiškų balsų pasirodymo pasaulyje prasideda masiniai informacijos nutekinimai, atskleidžiantys valdžios ir žmonių paslaptis. Pagrindinis veikėjas bando suprasti, ar visa tai susiję su ateiviais, dirbtiniu intelektu, ar kažkuo dar pavojingesniu. Kuo daugiau tiesos išlenda į paviršių, tuo stipriau visuomenę apima paranoja ir chaosas. Žmonės pradeda nepasitikėti nei valdžia, nei vieni kitais. Panašu, kad laukia tamsus technologinis trileris apie kontrolę, baimę ir nežinomą jėgą, stebinčią žmoniją (tikrai, labai LABAI intriguoja, gal kažkuo primena neseniai per Netflix  šmėkštelėjusį Three Body Problem).

Iš aktorių mus džiugiai pasitinka ką tik per Velnias dėvi Prada 2 debiutą prisiminta Emily Blunt, iš Bridžitos Džouns dienoraščio bei Kingsman puikiai pažįstamas, kiek pražilęs Colinas Firthas ir keli dar tik Holivude pradedantys skambėti vardai. Tik labai tikiuosi, kad kūrėjai neperspaus su „gilia socialine žinute“, nes tokie filmai kartais taip stipriai nori būti gudrūs, kad pamiršta būti įdomūs.

Na, bet potencialo čia žiauriai daug. Jeigu išlaikys įtampą iki galo — gali būti gaivaus oro gūsis šiek tiek užkalkėjusioje sci-fi būstinėje. Susitiksim salėj tikrai.

„Tiesos diena“ bilietai čia.

Supermergina

Na, atvirumo dėlei paminėsiu, kad aš, nors ir labai mėgstu DC, vis tiek esu Marvel gerbėjas, ir tam yra labai paprastas paaiškinimas — Lietuvoje superherojų komiksų kultūra niekada neprigijo. Kurį laiką gyvavo Betmeno komiksas, bet atsirado ir dingo taip niekam apie jį deramai nesužinojus. Šiaip DC žiūrovams kartais numeta kokį visai neblogą kinematografinį kaulą su daug mėsos, tačiau kartais jiems pasiseka prasčiau, kaip matėme su Justice League…

Filmas pasakoja apie Karą Zor-El (Millie Alcock) — Supermeno pusseserę, kuri po Kriptono sunaikinimo bando atrasti savo vietą Žemėje ir suprasti, ką reiškia būti heroje pasaulyje, kuris jos bijo taip pat stipriai, kaip ir žavisi. Skirtingai nei Supermenas, Kara daug impulsyvesnė, piktesnė ir sunkiau prisitaikanti prie žmonių gyvenimo bei taisyklių. Keliaudama per skirtingus pasaulius ji susiduria su naujais priešais, pavojingomis kosminėmis grėsmėmis ir savo pačios vidiniais demonais. Filmas žada daugiau kosminės fantastikos, emocijų ir tamsesnį toną nei įprasti superherojų projektai. Tai istorija apie vienišumą, tapatybės paieškas ir bandymą išlikti žmogumi turint beveik dievišką galią.

Supergirl bent jau iš treilerio atrodo gyvesnis, spalvingesnis ir kažkaip artimesnis žiūrovui. Kara čia atrodo ne kaip tobula „girlboss“ figūra, o labiau žmogus, kuris pats dar nesupranta nei savo vietos, nei galios. Ir tas chaosas kažkaip veikia. Treileris pilnas kosmoso, keistų planetų, didelių emocijų ir to seno komiksinio jausmo, kurio superherojų filmuose jau seniai pasiilgau. Teisingumo dėlei dar pavaidinsiu visažinį ir priminsiu, kad superherojų galių nesuvokimo bei asmens netobulumo temas jau gvildeno mano mylimas The Boys, Hancock su Willu Smithu ir, aišku, Brightburn.

Jeigu nesubyrės scenarijus ir nepavers visko eiliniu CGI triukšmu — gali būti labai smagus vasaros blockbusteris, o vasarą gerų filmų mums tikrai reikia…

„Supermergina“ bilietai čia.