Rugpjūčio filmai. Kaip niekad spindintis repertuaras arba ką veikti kai Palangos verslininkai verkia

Mieli mano kino monstriukai, nors mano atostogos prasideda tik dabar, vasara jau ima svirti į antrą pusę... Gal ir liūdna, bet gera žinia ta, kad kino industrija tikrai nesnaudžia ir paskutinį vasaros mėnesį padovanos mums kelis išties dėmesio vertus filmus: vieną savaitę mūsų laukia kalbantys šuniukai ir dinozaurai, kitą – demonai, po to savaitgalis SPA, o mėnesį uždarys postapokaliptinis pasaulis ir... dar daugiau dinozaurų (dynikus aš labai mėgstu, todėl thumbs up).

Kaip visada primenu – čia jokiais būdais ne recenzijos. Tai mano pirmas įspūdis po oficialių treilerių ir prognozė, ar verta šiuos filmus pasižymėti kalendoriuje. Ką gi, pasitreilerinam!

 

Šunyčiai Patruliai: Dinozaurų filmas

Aš dabar jums, mielieji, pasakysiu, kaip pritraukti žiūrovą, yra viena formulė, kuri veikia beveik visada – just add some dinosaurs (tiesiog pridėk dinozaurų). Net ir vaikiškam filmukui gali puikiai suveikti...

Iškart prisipažinsiu, kad iki šiol su Šunyčių Patrulių franšize pažįstamas nebuvau ir reikėjo neblogai paplušėti bei padaryti šiokį tokį researchą (daug kartų sakiau – man aiškiai per mažai moka...). Jei yra tokių, kuriems yra gerokai virš 20 (o gal ir virš 30, nebūtina čia visiems viską žinoti) arba tiesiog gyvena po akmeniu ir išlenda paskaityti tik mano tekstų, trumpai paporinsiu, jog Šunyčiai Patruliai – išties viena populiariausių animacijos franšizių vaikams, pasakojanti apie šunyčių komandos nuotykius, gelbstint pasaulį. Šį kartą PAW Patrol komanda po audros atsiduria paslaptingoje saloje, kurioje dinozaurai nėra vien  muziejaus eksponatai.

Kas man patiko labiausiai – jokio dirbtinio dramatizmo, jokio bandymo sugraudinti suaugusiuosius. Kūrėjai puikiai žino, kad pagrindiniai žiūrovai - vaikai, kurie ateina pažiūrėti spalvotų nuotykių ir pasijuokti su savo mėgstamiausiai herojais. Ir būtent tai jie gauna.

Nemeluosiu, vargu ar aš žiūrėsiu, bet jei vadovė padovanos kelis kvietimus, tikrai žinau, ką išsiųsiu jį žiūrėti!


„Šunyčiai Patruliai: Dinozaurų filmas“ bilietai čia.

Tūnąs tamsoje: tarp mūsų

Ar dar reikia kartoti, koks didelis siaubo filmų gerbėjas yra jūsų mylimas NE kino kritikas? Turbūt nereikia, bet, tiesą sakant, seniai jau mačiau siaubo filmą, po kurio iš tikro drebėčiau iš baimės eidamas namo ir spėliočiau, ar mano žingsnių aidas laiptinėje tikrai tik aidas, ar kažkas tiesiog lipa man ant kulnų...

Būtent tokio filmo įspūdį paliko naujasis Insidious treileris.

Jis labai gudriai slepia kortas. Vietoje to, kad parodytų pusę filmo, leidžia pačiam dėliotis istoriją: nauja herojė Gemma (taip, mane irgi nuvylė, kad mums pažįstami protagonistai šioje dalyje nepasirodys, tačiau lengviau atsidusau pamatęs, jog siaubo filmų diva, kuri mediumės vaidmenį čia atlieka jau kone antrą dešimtmetį, Lin Shaye, niekur nedingo – be jos man tai jau būtų kažkoks kitas filmas, bet ne Insidious) atranda ryšį su pomirtiniu pasauliu, tačiau labai greitai tampa aišku, jog kažkas randa kelią atgal kartu su ja. Daugiau nieko nepasakosiu, nes... nežinau, treileris labai santūrus, nieko nepasako ir jokių paslapčių neišduoda. Žodžiu, jokių easter eggs.

Beje, būtent čia, mano nuomone, slypi didžiausias treilerio pliusas – puikiai parodo, kad turėsi kokybišką siaubo filmą, bet paties siužeto atskleisti nežada (patikėkit, kartais treileriuose būna tiek spoilerių, kad mano akimis tokį treilerį parodyti prieš išeinant filmui yra nusikaltimas).

Aišku, po kelių silpnesnių Insidious dalių truputį pristabdau savo optimizmą. Apskritai turiu prisipažinti, jog Insidious niekada nebuvo mano mylimiausia siaubo franšizė. Šita serija jau ne kartą buvo pažadėjusi daugiau, nei vėliau davė. Bet šį kartą treileris paliko labai gerą jausmą. Tą retą jausmą, kai nori pamatyti filmą ne dėl to, kad tave išgąsdintų, o dėl to, kad smalsu, kur visa istorija nuves.

Labai tikiuosi tik vieno – kad kūrėjai neiššovė visų geriausių momentų per dvi treilerio minutes. Susitiksim premjeroje. 


„Tūnąs tamsoje: tarp mūsų“ bilietai čia.

Spa savaitgalis

Yra du žmonių tipai. Vieni po atostogų grįžta pailsėję. Kiti grįžta patinę, susivėlę ir su istorija, kurios geriau nepasakoti mamai (nenoriu atvirauti, bet turbūt įsivaizduojate, kuriam tipui aš priklausau). Sprendžiant iš treilerio, Spa Weekend herojės irgi ne pėsčios, ir aš galėčiau laisvai pridėti jas į savo „Vayus 2027“ grupę.

Viskas prasideda visiškai nekaltai (visai kaip man prieš kiekvieną kelionę) – darbuose paskendusios draugės (tarp kurių, beje, ir po ilgos pauzės į komedijos pasaulį grįžusi Anna Faris) susitaria pagaliau skirti laiko sau. Jokio darbo, jokio streso, tik SPA, baseinai, masažai ir ramus savaitgalis (šiaip sutinku, gana banali pradžia). Sounds like a plan. Bet gyvenimas, kaip ir geri filmai, dažniausiai prasideda tada, kai subyra planai (arba poilsis tiesiog neapsiriboja vien baseinu ir kokteiliais).

Manau, nedaugžodžiausiu, nes nėra ko – čia elementari situacijų komedija apie pasiturinčias, perdegusias moteris, kurioms reikia poilsio, ir nieko čia tokio. Ne kiekvienas filmas turi būti „nolaninė“ odisėja. Priešingai – toks filmas tiesiog privalo atsidurti repertuare, nes jis ne tik visada atras savo žiūrovą, bet tikrai sudomins ir tuos, kuriems toks žanras visai ne prie širdies.

Labiausiai patiko, kad treileris nebando slėpti, jog tai ir bus paprasta romantinė komedija. Humoras čia labiau gimsta iš situacijų ir žmonių, o ne iš pigių pokštų. Jeigu visas filmas išlaikys tokį balansą, gali gautis viena malonesnių vasaros komedijų (nemeluosiu, kažkiek primena Sex and the City bei The White Lotus mišinuką, bet gal tai ir nėra labai blogai).

Tikrai nebus komedijos šedevras (seniai bemačiau kažką, ką galėčiau taip pavadinti), bet pralinksmins tikrai – premjeroje nebūsiu, bet kažkada pažiūrėsiu tikrai.


„Spa savaitgalis“ bilietai čia.

Ąžuolų gatvės gale

Šitas treileris mane suintrigavo labiau, nei tikėjausi. Ir ne vien dėl dinozaurų – pastaraisiais metais jų kine jau matėme tiek, kad jie po truputį tampa tokie įprasti kaip superherojai... Nors ką aš čia kalbu, dinozaurai visiškai valdo, ir aš net gal tuos Šunyčius Patrulius pažiūrėsiu dėl dinozaurų. Kam jie nepatinka?! Teisingai – jie patinka visiems!

O žinot, kas dar patinka visiems? Matthew McConaughey ir Anne Hathaway filme apie dinozaurus, kurie kažkaip atsiduria ramiame Amerikos priemiestyje. Bum.

Viskas prasideda eilinėje priemiesčio gatvėje – kaimynai, vaikai, rami amerikietiška kasdienybė. Tada vieną akimirką visa Oak Street tiesiog... dingsta. Vietoje pažįstamo pasaulio atsiranda kažkas visiškai svetimo. Netrukus paaiškėja, kad naujieji kaimynai čia nėra labai draugiški, o tarp jų – ir dinozaurai.

Tačiau kuo ilgiau žiūrėjau treilerį, tuo labiau susidarė įspūdis, kad dinozaurai čia nėra pagrindinis akcentas. Jie labiau primena foną istorijai apie žmones, kurie bando suprasti, kur atsidūrė ir kaip iš viso to ištrūkti. Tokie filmai man visada įdomesni nei tiesiog dviejų valandų bėgimas nuo monstrų (nors pastarasis konceptas irgi always welcome).

Dar vienas didelis pliusas – režisierius Davidas Robertas Mitchellas. It Follows (nors visiškai kitoks filmas) parodė, kad jis moka sukurti keistą, nejaukią atmosferą. Būtent tokios atmosferos šitam filmui, panašu, tikrai netrūks.

Labiausiai tikiuosi, kad kūrėjai neiškeis paslapties į triukšmingą veiksmą. Nes kol kas didžiausia filmo stiprybė atrodo ne dinozaurai, o klausimai, į kuriuos treileris sąmoningai neatsako.

Filmas man lieka vienu didžiausių metų klaustukų. Bet būtent tokie filmai dažniausiai ir maloniausiai nustebina. Žiūrėsiu kaip didelis.


„Ąžuolų gatvės gale“ bilietai čia.

Šuns žvaigždynas

Prisipažinsiu – į dar vieną postapokaliptinį siužetą iš pradžių žiūrėjau gana skeptiškai. Negaliu sakyti, kad tema išsisėmė, nes taip galima pasakyti kone apie kiekvieną žanrą, bet tokie filmai... Ne mano tema, tikrai ne mano...

Bet The Dog Stars treileris sušoko man tokį viliotinį, kad šiandien šito filmo laukiu nemažiau nei to apie dinozaurus (kaip jis ten vadinasi). Tuoj papasakosiu kodėl.

Treileris visiškai nesistengia šokiruoti. Priešingai – nieko originalaus: lėta, įtempta muzika, pagrindinio herojaus balsas už kadro ir jis pats, spardantis griuvėsius bei šiukšles, kuriomis virto pažįstamas pasaulis. Vietoje griūvančių miestų – tyla, vietoje milžiniškų sprogimų – tušti peizažai. Pagrindinis herojus, naujasis Holivudo vyriško grožio simbolis Jacob Elordi, kurį tikrai pažinsite iš Euphoria, Guillermo del Toro Frankenstein ar Saltburn, gyvena su savo šunimi ir kitais išgyvenusiaisiais, kol jiems tenka pasipriešinti... kitiems išgyvenusiesiems... Iš tikro nesupratau, ar tai bus dar vienas zombių filmas? Ar ten tiesiog blogiečiai?

Nežinau, ar čia Ridley Scotto braižas, ar tiesiog gerai sumontuotas treileris, bet labai seniai postapokaliptinis filmas nekvepėjo tokia kokybe. Atrodo, kad čia svarbiausia ne pasaulio pabaiga ar zombiai (jeigu ten zombiai), o tai, kas lieka žmogui, kai pasaulis jau seniai baigėsi. Kas išvis yra pasaulio pabaiga?

Aišku, visada yra rizika, kad gražiausi kadrai liks treileryje. Tačiau jeigu filmas išlaikys tokią pačią nuotaiką, matau labai rimtą kandidatą tapti vienu stipriausių metų mokslinės fantastikos filmų.

Iš visų šio mėnesio premjerų būtent šitam filmui duodu didžiausią avansą. Labai tikiuosi, kad po premjeros nereikės tų žodžių atsiimti.


„Šuns žvaigždynas“ bilietai čia.