Spalio filmai. Svetimi rankraščiai, keista animacija ir Tomas Cruise’as, kuris pagaliau nieko nuo nieko negelbėja. Oi ne, palaukit – gelbėja.
Mielieji, spalis man patinka vien dėl to, kad pagaliau nebereikia teisintis, kodėl gražų vakarą praleidau tamsoje žiūrėdamas į ekraną. Kokį dar gražų vakarą? Lauke lyja, striukė kvepia šlapiu šunimi, nors šuns išvis net neturiu, o kai draugai siūlo „pasivaikščioti“, aš atsakau: puiku, pasivaikščiokim iki kino, aš už.Šįkart mūsų laukia svetimi rankraščiai, kurių geriau neskaityti, milijardierius, kuriam reikėtų uždrausti gelbėti pasaulį, seni pažįstami, vis dar sprendžiantys konfliktus kumščiais, na, o pabaigai – daili, nors ir keista animacija apie draugystę.
Kaip visada, čia mano subjektyvios prognozės, kurias blevyzgoju remdamasis treileriais, spaudos konferencijomis ir horoskopais. Filmų, žinoma, dar nemačiau, bet nuomonę jau turiu. Šiaip apie viską nuomonę aš turiu... Kitaip nebūčiau NE kino kritikas, būčiau tiesiog žmogus.
Paaaaasitreilerinaaaam.
Veritė
Žinot, kas mane labiausiai stebina psichologiniuose trileriuose? Žmonių noras apsigyventi pas darbdavį. Gauni gerai apmokamą darbą, nuvažiuoji į atokų namą, šeimininkai akivaizdžiai kažką slepia, o tu toks: „Puiku, kur čia pasidėti dantų šepetėlį?“ Jeigu toje situacijoje būčiau aš – filmas būtų gerokai trumpesnis.
„Veritė“, sukurta pagal Colleen Hoover romaną, supažindins mus su finansinių sunkumų kamuojama rašytoja Lowen Ashleigh (kurią vaidina ne tokia jau ir pilka Dakota Johnson iš „Penkiasdešimties tos pačios spalvos atspalvių“). Lowen gauna pasiūlymą užbaigti po nelaimės prie vežimėlio prikaustytos garsios autorės Verity Crawford knygų seriją, o atvykusi į jos namus, Lowen aptinka rankraštį su šiurpiais, tariamai autobiografiniais autorės prisipažinimais (niam niam, darosi net labai įdomu). O čia pat dar ir dailutis rašytojos vyras, kurį vaidina tai pamirštamas, tai vėl Holivudo prisimenamas Josh’as Hartnett’as (nežinau, gal kvepia „Tarnaite“ ar kuo čia).
Pačią Verity vaidina Anne Hathaway, todėl mano susidomėjimas jau gerokai didesnis, nei būtų vien perskaičius žodžius „bestselerio ekranizacija“ ant eilinio juostos posterio. Anne jau tikrai mėšle nevaidins (vaidino kažkada „Užburtojoje Eloje“, aišku, bet tai buvo seniai, o ir filmas ne toks jau ir prastas kaip tiems laikams). Dakota, Anne ir Josh’as viename name, kuriame neaišku, kas ir kuo gali pasitikėti? (Nu tikrai, „Tarnaitė“).
Tik nenorėčiau, kad viskas baigtųsi dviejų valandų pasiruošimu vienam „cha, got you!“ paskutinėmis filmo minutėmis (ir vėlgi – „Tarnaitė“). Man duokit įtampos iki atomazgos, gerai? Noriu įtarinėti visus, persigalvoti ir paskui pykti ant savęs, kad vėl patikėjau kažkokiu gražuoliu – juk taip ir būna gyvenime...
Šito laukiu. Kas jau skaitėt knygą, komentaruose atomazgos nerašykit. Nu gerai, parašykit... Ai, pala, čia nėra komentarų.
„Veritė“ bilietai čia.
Pagaliau Tomas Cruise’as turi problemą, kurios neišspręs smūgiu iš kairės.
„Digeris“ – Alejandro González Iñárritu („Birdman“ ir „The Revenant“) juodoji komedija (taip, kukuli, man irgi netikėta, bet skaityk toliau), kurioje Cruise’as vaidina Digger’į Rockwell’ą, milžinišką galią turintį naftos magnatą (sutikime, ne toks jau ir tipinis vaidmuo senukui Tomiui), kuris mėgina įrodyti esąs žmonijos gelbėtojas, nors pasaulį prie katastrofos privedė jo paties veikla. Nuostabi vadybinė praktika: pirma sukuri problemą, tada sprendi su dideliu entuziazmu ir patosu (aš panašiai elgiuosi santykiuose – paklauskit mano ex). Ir šįkart mūsų laukia gerokai pasikeitęs Tomas – praretėję žili plaukai, pilvukas, ryškus pietietiškas akcentas (paskutinį kartą tiek grimo mačiau turbūt „Tamsiausioje valandoje“, kai kūdutis Gary Oldman’as meistriškai įkūnijo Čerčilį), pagaliau žmogus bent vienam vaidmeniui gali atsipalaiduoti, o ne demonstruoti absus. Aš užsiauginti pilvuką sugebėjau ir be milijoninio biudžeto bei grimo komandos, bet kažkodėl manęs į tokius projektus niekas nekviečia, Holivudas, matyt, vis dar nepasiruošęs natūraliam talentui, patys kalti, nežino, ką praranda.
Šiaip mane labiausiai domina būtent šitas Cruise’o ir Iñárritu derinys, o čia dar ir senas geras John’as Goodman’as (kuris, nors ir labai pasikeitęs, man visada išliks Fredu Flinstounu bei Ralfu iš „Karaliaus Ralfo“). Toks kolektyvas savaime kviečia užsukti, blogai nebus, o ar bus gerai – spręsime po premjeros.
Tikiuosi nemalonaus, absurdiško ir juokingo kino, kuriame juokiesi, o paskui trumpam susimąstai, ar čia tikrai buvo juokinga, ir vėl juokiesi. Iš šito ketvertuko „Digeris“ man – didžiausia intriga. Pagaliau Tomas Cruise’as ir vėl bus įdomus kaip aktorius, o ne kaip sportininkas ar kaskadininkas, seni geri „Kokteilio“ ar „Vanilla Sky“ laikai...
Susitiksim premjeroj.
„Digeris“ bilietai čia.
Street fighter filmas
Dabar labai prašau visų rimtųjų kino ekspertų trumpam išeiti į koridorių, nes kalbėsim apie filmą, kuriame žmonės leidžia energijos kamuolius. Ir aš nenoriu dėl to teisintis, nes labai laukiu šito, tikrai LABAI.
Nežinau, ar dar reikia aiškinti, kad Street Fighter yra viena populiariausių pasaulyje arkadinių kovinių žaidimų franšizių, kuri pasaulį išvydo dar 1987 m. Net jei dabar nervingai kratai galvą, esu tikras, jog bent kartą gyvenime žaidei Street Fighter’į ant savo Sega Mega Drive ar ant zilitono pas kaimyną iš trečio aukšto.
Šiaip puikus treileris, sakyčiau, va dėl TOKIŲ filmų reikia eiti į kiną, va dėl tokių! Naujasis „Street Fighter“ nukelia į 1993-iuosius, kai susvetimėjusius Ryu ir Ken’ą Chun-Li įtraukia į „World Warrior“ turnyrą. Ryu vaidina Andrew Koji, Ken’ą – Noah Centineo, o Chun-Li – Callina Liang (aš šių žmonių čia nepažįstu, bet viskas jiems puikiai išeina). Už varžybų, aišku, slepiasi pavojingas sąmokslas, blah blah blah, duokit man daugiau ugnies kamuolių, siužeto vingius įsisavinsiu kartu su animacinėmis atakomis, nes čia atėjau būtent dėl jų.B
et palaukit, kol prieisim prie kitų aktorių, juk čia pamatysim ir Jason’ą Momoa (pasiilgau šito bičo jau), ir, aišku, 50 Cent’ą, seniai jo neklausau, bet sąstatas man visai tinka.
Šito filmo užduotis, mano galva, gana aiški: leisti mums pasimėgauti tuo, dėl ko tas žaidimas apskritai patiko – personažų išskirtinumu, jų judesiais, teatrališkumu ir absoliučiai neadekvačiu pasitikėjimu savo jėgomis, realiai viskuo, dėl ko jau pažiūrėjom „Mortal Kombat“, bet oh well, ekranizuokit jūs ką norit, aš ir „Tekken“ mielai pažiūrėčiau!
Iš kūrėjų pristatymo tikiuosi spalvingo, nesusigėdusio savo kilmės veiksmo filmo (maldauju, nereikia kiekvieno smūgio aiškinti vaikystės trauma, kaip sakė Freudas – kartais cigaras yra tiesiog cigaras). Ne to čia susirinkom.
Ar laukiu subtilios charakterių studijos? Nelabai. Ar būtų smagu dvi valandas pasijusti taip, lyg kas būtų davęs neribotai monetų žaidimų automatui?
O taip.
Tik po seanso prašau savo specialiųjų judesių prie rūbinės nedemonstruoti. Kino darbuotojai čia niekuo dėti.
„Street fighter filmas“ bilietai čia.
O šitą pasilikau pabaigai, nes šiaip labai mėgstu filmukus, tai savotiška saugi zona – animaciją sugadinti sunku (bet įmanoma, kaip tai puikiai įrodė „Emoji filmas“). Pala, čia „DreamWorks“? Nes animacijos stilius tai keistokas... Kažką primena... gal KPop Demon Hunters? Tikrai būčiau spėjęs, kad tai labiau indie nei mainstreaminis filmukas, bet oh well, taip tik įdomiau, nauji vėjai animacijoje.
Istorijos centre – mokyklą baigusios filipinietės merginos Jo ir Raissa (visai kaip Raisa Šarkienė), kurių gyvenimo keliai netrukus išsiskirs, nes viena jų ruošiasi kelionei į universitetą JAV. Paskutinį vakarą kartu jos patenka į Nakali salą, pilną Filipinų folkloro būtybių (apie Filipinus Lietuvoje pastaruoju metu kalbam vis dažniau, kodėl nepaplepėjus ir apie jų folklorą), ir turi rasti būdą ištrūkti neprarasdamos to, kas jas sieja. Filmą sukūrė Joel’is Crawford’as ir Januel’is Mercado, dirbę prie „Batuoto katino: paskutinio noro“, kuris, nors ir nėra geriausias „Šreko“ spin-off’as, vilčių man suteikia visai nemažai.
Labiausiai mane domina draugystės tema. Kai esi vaikas, atrodo, kad draugystė truks amžinai. Tada vienas išvažiuoja, kitas pradeda dirbti, trečiam gimsta vaikas, ir jūsų amžina draugystė po truputį persikelia į susirašinėjimą „reikia kada susitikt“. Reikia, žinoma, jau trečius metus reikia.
Tai va, tokia istorija man gali suveikti gerokai stipriau už dar vieną animacinį pasaulio gelbėjimą. Filipinų mitologija irgi intriguoja – noriu susipažinti su padarėliais, kurių dar negalėčiau nupiešti užsimerkęs (nesakau, kad galiu užsimerkęs nupiešti vienaragį, bet...). Nu supratot.
Man visai nereikia, kad filmukas pastoviai badytų alkūne: „Na, verki jau? O dabar?“ Duokit gerą draugystę, leiskit prie merginų prisirišti, ir nosinę susirasiu pats.
Kol kas čia toks rudeninis favoritas vakarui, kai norėsis kažko šilto. Tik geriausią draugą pakvieskit iš anksto – kol suderinsit abu kalendorius, pasirodyti tęsinys.
„Užmirštoji sala“ bilietai čia.
Taigi, šįkart labiausiai smalsu, ką su savo naujuoju Tomu Cruise’u iškrės Iñárritu, o „Veritė“ (pasikartosiu, kaip ir „Tarnaitė“) ir vėl primena, kaip negalima pasitikėt gražiais žmonėmis. „Street Fighter“ palieku pilną teisę būti gardžiausia mėnesio nesąmone, o „Užmirštajai salai“ – labai ribotą leidimą mane pravirkdyti viešoje vietoje (leidimą jie turi, bet ar pavyks).
Susitiksim kine!
Kaip visada, čia mano subjektyvios prognozės, kurias blevyzgoju remdamasis treileriais, spaudos konferencijomis ir horoskopais. Filmų, žinoma, dar nemačiau, bet nuomonę jau turiu. Šiaip apie viską nuomonę aš turiu... Kitaip nebūčiau NE kino kritikas, būčiau tiesiog žmogus.
Paaaaasitreilerinaaaam.
Veritė
Žinot, kas mane labiausiai stebina psichologiniuose trileriuose? Žmonių noras apsigyventi pas darbdavį. Gauni gerai apmokamą darbą, nuvažiuoji į atokų namą, šeimininkai akivaizdžiai kažką slepia, o tu toks: „Puiku, kur čia pasidėti dantų šepetėlį?“ Jeigu toje situacijoje būčiau aš – filmas būtų gerokai trumpesnis.„Veritė“, sukurta pagal Colleen Hoover romaną, supažindins mus su finansinių sunkumų kamuojama rašytoja Lowen Ashleigh (kurią vaidina ne tokia jau ir pilka Dakota Johnson iš „Penkiasdešimties tos pačios spalvos atspalvių“). Lowen gauna pasiūlymą užbaigti po nelaimės prie vežimėlio prikaustytos garsios autorės Verity Crawford knygų seriją, o atvykusi į jos namus, Lowen aptinka rankraštį su šiurpiais, tariamai autobiografiniais autorės prisipažinimais (niam niam, darosi net labai įdomu). O čia pat dar ir dailutis rašytojos vyras, kurį vaidina tai pamirštamas, tai vėl Holivudo prisimenamas Josh’as Hartnett’as (nežinau, gal kvepia „Tarnaite“ ar kuo čia).
Pačią Verity vaidina Anne Hathaway, todėl mano susidomėjimas jau gerokai didesnis, nei būtų vien perskaičius žodžius „bestselerio ekranizacija“ ant eilinio juostos posterio. Anne jau tikrai mėšle nevaidins (vaidino kažkada „Užburtojoje Eloje“, aišku, bet tai buvo seniai, o ir filmas ne toks jau ir prastas kaip tiems laikams). Dakota, Anne ir Josh’as viename name, kuriame neaišku, kas ir kuo gali pasitikėti? (Nu tikrai, „Tarnaitė“).
Tik nenorėčiau, kad viskas baigtųsi dviejų valandų pasiruošimu vienam „cha, got you!“ paskutinėmis filmo minutėmis (ir vėlgi – „Tarnaitė“). Man duokit įtampos iki atomazgos, gerai? Noriu įtarinėti visus, persigalvoti ir paskui pykti ant savęs, kad vėl patikėjau kažkokiu gražuoliu – juk taip ir būna gyvenime...
Šito laukiu. Kas jau skaitėt knygą, komentaruose atomazgos nerašykit. Nu gerai, parašykit... Ai, pala, čia nėra komentarų.
„Veritė“ bilietai čia.
Digeris
Pagaliau Tomas Cruise’as turi problemą, kurios neišspręs smūgiu iš kairės.
„Digeris“ – Alejandro González Iñárritu („Birdman“ ir „The Revenant“) juodoji komedija (taip, kukuli, man irgi netikėta, bet skaityk toliau), kurioje Cruise’as vaidina Digger’į Rockwell’ą, milžinišką galią turintį naftos magnatą (sutikime, ne toks jau ir tipinis vaidmuo senukui Tomiui), kuris mėgina įrodyti esąs žmonijos gelbėtojas, nors pasaulį prie katastrofos privedė jo paties veikla. Nuostabi vadybinė praktika: pirma sukuri problemą, tada sprendi su dideliu entuziazmu ir patosu (aš panašiai elgiuosi santykiuose – paklauskit mano ex). Ir šįkart mūsų laukia gerokai pasikeitęs Tomas – praretėję žili plaukai, pilvukas, ryškus pietietiškas akcentas (paskutinį kartą tiek grimo mačiau turbūt „Tamsiausioje valandoje“, kai kūdutis Gary Oldman’as meistriškai įkūnijo Čerčilį), pagaliau žmogus bent vienam vaidmeniui gali atsipalaiduoti, o ne demonstruoti absus. Aš užsiauginti pilvuką sugebėjau ir be milijoninio biudžeto bei grimo komandos, bet kažkodėl manęs į tokius projektus niekas nekviečia, Holivudas, matyt, vis dar nepasiruošęs natūraliam talentui, patys kalti, nežino, ką praranda.
Šiaip mane labiausiai domina būtent šitas Cruise’o ir Iñárritu derinys, o čia dar ir senas geras John’as Goodman’as (kuris, nors ir labai pasikeitęs, man visada išliks Fredu Flinstounu bei Ralfu iš „Karaliaus Ralfo“). Toks kolektyvas savaime kviečia užsukti, blogai nebus, o ar bus gerai – spręsime po premjeros.
Tikiuosi nemalonaus, absurdiško ir juokingo kino, kuriame juokiesi, o paskui trumpam susimąstai, ar čia tikrai buvo juokinga, ir vėl juokiesi. Iš šito ketvertuko „Digeris“ man – didžiausia intriga. Pagaliau Tomas Cruise’as ir vėl bus įdomus kaip aktorius, o ne kaip sportininkas ar kaskadininkas, seni geri „Kokteilio“ ar „Vanilla Sky“ laikai...
Susitiksim premjeroj.
„Digeris“ bilietai čia.
Street fighter filmas
Dabar labai prašau visų rimtųjų kino ekspertų trumpam išeiti į koridorių, nes kalbėsim apie filmą, kuriame žmonės leidžia energijos kamuolius. Ir aš nenoriu dėl to teisintis, nes labai laukiu šito, tikrai LABAI.Nežinau, ar dar reikia aiškinti, kad Street Fighter yra viena populiariausių pasaulyje arkadinių kovinių žaidimų franšizių, kuri pasaulį išvydo dar 1987 m. Net jei dabar nervingai kratai galvą, esu tikras, jog bent kartą gyvenime žaidei Street Fighter’į ant savo Sega Mega Drive ar ant zilitono pas kaimyną iš trečio aukšto.
Šiaip puikus treileris, sakyčiau, va dėl TOKIŲ filmų reikia eiti į kiną, va dėl tokių! Naujasis „Street Fighter“ nukelia į 1993-iuosius, kai susvetimėjusius Ryu ir Ken’ą Chun-Li įtraukia į „World Warrior“ turnyrą. Ryu vaidina Andrew Koji, Ken’ą – Noah Centineo, o Chun-Li – Callina Liang (aš šių žmonių čia nepažįstu, bet viskas jiems puikiai išeina). Už varžybų, aišku, slepiasi pavojingas sąmokslas, blah blah blah, duokit man daugiau ugnies kamuolių, siužeto vingius įsisavinsiu kartu su animacinėmis atakomis, nes čia atėjau būtent dėl jų.B
et palaukit, kol prieisim prie kitų aktorių, juk čia pamatysim ir Jason’ą Momoa (pasiilgau šito bičo jau), ir, aišku, 50 Cent’ą, seniai jo neklausau, bet sąstatas man visai tinka.
Šito filmo užduotis, mano galva, gana aiški: leisti mums pasimėgauti tuo, dėl ko tas žaidimas apskritai patiko – personažų išskirtinumu, jų judesiais, teatrališkumu ir absoliučiai neadekvačiu pasitikėjimu savo jėgomis, realiai viskuo, dėl ko jau pažiūrėjom „Mortal Kombat“, bet oh well, ekranizuokit jūs ką norit, aš ir „Tekken“ mielai pažiūrėčiau!
Iš kūrėjų pristatymo tikiuosi spalvingo, nesusigėdusio savo kilmės veiksmo filmo (maldauju, nereikia kiekvieno smūgio aiškinti vaikystės trauma, kaip sakė Freudas – kartais cigaras yra tiesiog cigaras). Ne to čia susirinkom.
Ar laukiu subtilios charakterių studijos? Nelabai. Ar būtų smagu dvi valandas pasijusti taip, lyg kas būtų davęs neribotai monetų žaidimų automatui?
O taip.
Tik po seanso prašau savo specialiųjų judesių prie rūbinės nedemonstruoti. Kino darbuotojai čia niekuo dėti.
„Street fighter filmas“ bilietai čia.
Užmirštoji sala
O šitą pasilikau pabaigai, nes šiaip labai mėgstu filmukus, tai savotiška saugi zona – animaciją sugadinti sunku (bet įmanoma, kaip tai puikiai įrodė „Emoji filmas“). Pala, čia „DreamWorks“? Nes animacijos stilius tai keistokas... Kažką primena... gal KPop Demon Hunters? Tikrai būčiau spėjęs, kad tai labiau indie nei mainstreaminis filmukas, bet oh well, taip tik įdomiau, nauji vėjai animacijoje.
Istorijos centre – mokyklą baigusios filipinietės merginos Jo ir Raissa (visai kaip Raisa Šarkienė), kurių gyvenimo keliai netrukus išsiskirs, nes viena jų ruošiasi kelionei į universitetą JAV. Paskutinį vakarą kartu jos patenka į Nakali salą, pilną Filipinų folkloro būtybių (apie Filipinus Lietuvoje pastaruoju metu kalbam vis dažniau, kodėl nepaplepėjus ir apie jų folklorą), ir turi rasti būdą ištrūkti neprarasdamos to, kas jas sieja. Filmą sukūrė Joel’is Crawford’as ir Januel’is Mercado, dirbę prie „Batuoto katino: paskutinio noro“, kuris, nors ir nėra geriausias „Šreko“ spin-off’as, vilčių man suteikia visai nemažai.
Labiausiai mane domina draugystės tema. Kai esi vaikas, atrodo, kad draugystė truks amžinai. Tada vienas išvažiuoja, kitas pradeda dirbti, trečiam gimsta vaikas, ir jūsų amžina draugystė po truputį persikelia į susirašinėjimą „reikia kada susitikt“. Reikia, žinoma, jau trečius metus reikia.
Tai va, tokia istorija man gali suveikti gerokai stipriau už dar vieną animacinį pasaulio gelbėjimą. Filipinų mitologija irgi intriguoja – noriu susipažinti su padarėliais, kurių dar negalėčiau nupiešti užsimerkęs (nesakau, kad galiu užsimerkęs nupiešti vienaragį, bet...). Nu supratot.
Man visai nereikia, kad filmukas pastoviai badytų alkūne: „Na, verki jau? O dabar?“ Duokit gerą draugystę, leiskit prie merginų prisirišti, ir nosinę susirasiu pats.
Kol kas čia toks rudeninis favoritas vakarui, kai norėsis kažko šilto. Tik geriausią draugą pakvieskit iš anksto – kol suderinsit abu kalendorius, pasirodyti tęsinys.
„Užmirštoji sala“ bilietai čia.
Taigi, šįkart labiausiai smalsu, ką su savo naujuoju Tomu Cruise’u iškrės Iñárritu, o „Veritė“ (pasikartosiu, kaip ir „Tarnaitė“) ir vėl primena, kaip negalima pasitikėt gražiais žmonėmis. „Street Fighter“ palieku pilną teisę būti gardžiausia mėnesio nesąmone, o „Užmirštajai salai“ – labai ribotą leidimą mane pravirkdyti viešoje vietoje (leidimą jie turi, bet ar pavyks).
Susitiksim kine!